Vienas pagrindinių faktorių išlaikančių mūsų valstybę/visuomenę vienybėje, ar bent jau ne mirtinoje konfrontacijoje – teisingumo jausmas. Šiuo metu, kai šalyje be penkių minučių komendanto valanda, visiems pakankamai ankšta, nepatogu ir baiminga dėl ateities. Na beveik visiems. Faktą, kad esi maksimaliai sukaustytas ir suvaržytas nepalyginamai apsunkina tai, kad greta atsiranda gudručių, kurie iš esmės užsiima tuo pačiu kuo ir tu, bet yra lygesni ir ne tik nesilaiko to, ko būtina laikytis visiems, bet ir dėl susiklosčiusios padėties įgyja tam tikrą konkurencinį pranašumą. Kalbu apie naujos vyriausybės įvestus apribojimus prekybininkams. Nors ir nesu pačios geriausios nuomonės apie tokį verslo ryklį kaip #Senukai, bet jie padarę akrobatinį salto mortale persikvalifikavo, ėmė prekiauti maistu, ir ten šiuo metu neįsigysi nei prailgintojo, nei atsuktuvo. Tačiau kaip jaustis turgaus prekybininkui su jo nauja žiemine botų ir kaliošų kolekcija, ar nedidelės apatinių drabužių parduotuvėlės savininkei, investavusiai į verslą skolintus pinigus, kai jie priversti visiškai stabdyti prekybą, o greta #Maxima, #IKI, #RIMI, #NORFA ir kitos #AIBĖS prekiauja viskuo kuo širdis geidžia. Netgi parkavimosi plotai aplinkui jiems nebesuvaržyti. Tie kas išgyvens po šios pandemijos neabejotinai taps gerokai stipresni, nes greta dėka mirusių mažųjų verslų, ir sužlugusių žmonių likimų atsiras daug laisvos vietos, kurią bus galima užpildyti papildomais tinklinės prekybos taškais ir didesnėmis prekybcentrių salių erdvėmis. Tai, kas po šitos laikinos apokalipsės išliks, bus stiprus kartėlio ir neteisybės jausmas. Noro kurti, dalintis, gražinti bei puoselėti bendrą visų valstybę liks gerokai mažiau.