Sveiki, mano vardas Saulius, gimau Kaune 1980 m.
Rašau prozos ir poezijos tekstus.
„…tai buvo godus gyvenimas, ir man gerai sekėsi jį gyventi. Įsigijau įdomių draugų, gaudavau pakankamai pinigų, kad galėčiau stumtis į priekį, ir sužinojau apie pasaulį daugybę dalykų, kurių niekaip kitaip nebūčiau sužinojęs. Kaip ir dauguma kitų, aš buvau ieškotojas, veiksmo žmogus, amžinai viskuo nepatenkintas, o kartais ir bukas skandalistas. Man niekada neužtekdavo laiko ilgiau pamąstyti, tačiau visuomet jaučiau, kad instinktai manęs neapgauna. Kaip ir kitus, mane valdė klajoklio optimizmas, kad kai kurie iš mūsų daro tikrą pažangą, kad mes pasirinkom dorą kelią, ir kad geriausieji iš mūsų būtinai pasieks viršūnę.
Tuo pat metu manęs neapleido ir niūrus įtarimas, kad gyvenimas, kurį gyvename – tai beviltiškas reikalas, kad mes viso labo esam tik aktoriai, apgaudinėjantys patys save beprasmiškoje odisėjoje. Būtent įtampa tarp šitų dviejų polių – nesilpstančio idealizmo iš vienos pusės ir artėjančios pražūties pojūčio iš kitos – ir laikė mane ant kojų.”
Hunter S. Thompson
Apie save galėčiau pasakyti ir Gabriel Garcia Marquaez žodžiais:
”Jeigu Viešpats Dievas nors sekundei užmirštų, kad aš skudurinė lėlė, ir padovanotų man truputį gyvenimo, tikriausiai aš nepasakyčiau visko, ką galvoju; aš daugiau mąstyčiau apie tai ką kalbu. Aš vertinčiau daiktus ne pagal jų kainą, o pagal reikšmingumą. Aš miegočiau mažiau, svajočiau daugiau, suvokdamas, kad kiekviena minutė su užmerktomis akimis – tai prarastos šešiasdešimt sekundžių šviesos. Aš vaikščiočiau, kai kiti to vengia, aš pabusčiau kai kiti miega, aš klausyčiausi kada kiti kalba.”
Publikacijos almanachuose: “Kauno jaunieji” rašytojų sąjungos leidykla. “Kūryba 2007″ literatūrinė svetainė www.zaliazole.lt “Poezijos pavasaris 2008″ rašytojų sąjungos leidykla Kūryba spausdinta: “Nemune”, “Šiaurės Atėnuose”
Nuo 2012 m. VŠĮ “Kauno medijų centras” direktorius, naujienų portalų KaunoŽinios.lt ir Kinomanija.lt vyriausias redaktorius.
Romanas ”Gomora.lt” pasaulį išvydo 2010 m.
***
Kauniečio Sauliaus Rimkaus romane ”Gomora.lt” pasakojama nuodėminga bei kontraversiška neįvardinto katalikų bažnyčios kunigo gyvenimo istorija, prisodrinta subtilaus ir juodojo humoro, nenormatyvinės leksikos, nuolatinės gyvenimiškos įtampos, besaikio piktnaudžiavimo alkoholiu, narkotikais, nežaboto sekso ir katastrofiškų padarinių turinčių santykių su moterimis temomis.
Romano ištraukos:
Jūs turbūt girdėjote apie pastarųjų dienų įvykius, kurie šiuo metu, plačiai aptarinėjami žiniasklaidos ir visuomenės, narpliojami ir painiojami, baigia apaugti gandais bei klaidingomis versijomis. Po visą šalį ieškoma įvykių priežasties ir kaltininkų. Būdamas pakankamai blaivaus proto suvokiu, kad yra tik laiko klausimas, kada visų įvykių dalyvių, tarp jų ir mano, vardai bus paviešinti ir atiduoti teismui. Neabejoju, kad mane suras, todėl nesiruošiu slapstytis ar bandyti išvengti pelnyto atlygio už tai, ką padariau. Man tereikia vieno Dievo atokvėpio tam, kad permąstyčiau, kas įvyko, bei susitaikyčiau su pačiu savimi ir tais, kuriems prasikaltau. Čia rasite mano rašytus dienoraščius, kuriuos siunčiu nenorėdamas, kad visa ši istorija būtų išmesta į užmaršties šiukšlyną ar traktuojama kaip nesuprantama keleto protą praradusių žmonių savivalė.
Tad būkite pasveikinti, mielieji supermarketų zombiai reklamų suvarpytomis smegenimis, atrajojantys madingus vakarykštės dienos brendus ir tikslinę auditoriją hipnotizuojančias žinutes. Skelbiu jums gerąją naujieną – pasaulio ekonomika kaista, akcijų rinkos smunka, bankai patirdami milžiniškus nuostolius užsidaro, kreditai tampa nepasiekiami, o jūs ir toliau perkate nereikalingus daiktus, važinėjatės didžiatūriais automobiliais, šiukšlinate, nuodijate aplinką teršalais. Teeina planeta velniop su savo ekosistema, ekonomika bei visais traukos ir termodinamikos dėsniais kartu paėmus. Išgyvenk akimirką, pasimėgauk viskuo, kuo gali, numalšink geidulį, juk kažkuriomis savo nemiklaus kūnelio vietomis, greičiausiai – stuburu, nujauti, kad ateina galas.
Prakeikta biologija atveria smūgiui silpniausias žmogaus vietas, daro jį pažeidžiamą, juokingą, atima bet kokią valią priešintis, po to palinkusi ties veidu šnopuoja į jį iššieptais lūpų kampučiais. Tu esi niekis, žmogau, niekio nuopisa. Aš esu viskas – tobuliausias iš narkotikų, amžinoji ugnis, visatos perpetuum mobile.Jūs visi tik apgailėtinos besidulkinančios mašinos, trokštančios bet kokia kaina patenkinti savo geidulį.
Kartais man atrodydavo, kad visuomet mylėjau tą pačią moterį, tik skirtingais pavidalais. Ji ateidavo pas mane netikėčiausiomis savo formomis, palikdavo randų žymes mano netobulame astraliniame kūne, trumpam atverdavo akis į spindintį iliuzijų pasaulį ir vėl kuriam laikui pasišalindavo tam, kad atrastų mane iš naujo.
Manau, kad buvimas čia, Žemėje, yra savotiška dovana, atostogos nuo nebūties ar beprasmybės, ir galbūt tenai, anapus, mes prabusime priverstais dangaus skliautą laikyti titanais, save ryjančiomis hidromis, kosmoso šiukšlėmis ar dar baisiau – pačiu Juo, kenčiančiu nuo begalinės vienatvės, privertusios sukonstruoti tokį beprotiškai sudėtingą pasaulį, kraštutinę laikino užsimiršimo priemonę. Sunkiausia – patikėti, kad tavęs čionai nebebus, o saulė kils ir leisis, žmonės kabins vienas kitą gatvėse, baruose, parkuose, po to mylėsis, dulkinsis, ris spermą, gimdys, palikinės, kurs ir išradinės, riesis, žudys, sudarinės paliaubas, šienaus žolę, augančią palei namus, skaitys laikraščius, melsis Dievui, praradinės tikėjimą, įtikės iš naujo, o tavęs niekada nebebus, tu niekuomet to neišvysi, nebepapasakosi to, ką jau regėjai ir patyrei.
Apsilankykite: www.gomora.lt
Klastojant fikcijas
Naktimis aš regėdavau sapną:
Visos mirusios mano nuotakos
Pusryčiaudavo namo terasoje
Pusryčiaudamos garsiai juokėsi
Aš vartydavau rytmečio laikraštį
O aplinkui lakstydavo šunys
Tie kur sode po obelim užkasti
Ir netgi tas kur prie upės
Patefonas lyg naujas grojo
Plokšteles Kipro Petrausko
Tarsi jų niekada su broliu
Atsuktuvais nebūtumėm braižę
O ant stalo garavo pyragas
Meduolinis papuoštas vyšniomis
Tokį motina mano kepdavo
Sekmą dieną iš mokslų sugrįžtant
Jo atkandus išvysdavau tėvą
Sidabruotam padėklo dugne
Jis tylėjo, jo raukšlės man šaukė:
„Tu tapai panašus į mane”
O paskui suskambėdavo laikrodis
Visas šlapias iš miego nubusdavau
Per laukus basomis pasileisdavau
Savo gerklę prieš vėją plėšdamas:
„Mano tėvas nebuvo elgeta, mano tėvas
nebuvo elgeta, mano tėvas…”