Daugybę metų mane kamavo bloga nuojauta, kad su rugsėjo 1-ja Lietuvoje kažkas negerai. Nuo pat savo pirmosios “šventės” 1986-siais iki pat beviltiško praeitų metų renginio, kuriame trečią kartą dalyvavo dukra, smarkiai jutau stiprią dvokiančio sovietizmo, naftalino, partinių autų, sudegusio teatro ir bereikalingo sureikšminimo dvasią. Gėlės, kurios nieko nedžiugina, – “mokytoja nemėgsta kardelių, neškit rožes”. Tos niekam nereikalingos kalbos, į renginius strimagalviais besiveržiantys buki politikai, nesugebantys rišlaus sakinio suregzti, vargani moksleivių deklamuotojų ar šokėjų pasirodymai, verčiantys tiek suaugusius, tiek vaikus spoksoti į tai su nepakeliamu skausmu bei liūdesiu, užuot produktyviai leidus darbo dieną. Šventė iš bėdos reikalinga nebent pirmokams, visi kiti tiesiog praranda savo brangų laiką. Mokytojai pelno pagarbą ne todėl, kad vaikų, išrikiuotų kaip Šiaurės Korėjoje, akivaizdoje šiems giedami ditirambai. Jie pelno pagarbą dalindamiesi naudingomis žiniomis ir mokėdami klasėje valdyti auditoriją. Norit dienos, kurią galima nieko neveikiant bimbinėti ir gerti kavutę? Tam yra mokytojų diena, nors irgi nesuprantu kodėl jos proga mūsų vaikai legaliai negauna būtinų žinių. Rugsėjo pirmą galima tiesiog ateiti į pamokas ir užsiimti tuo, kas yra mokyklos esmė. Šlovė Koronai, gal daugiau žmonių mūsų šalyje apie tai susimąstys…