Po Eurovizijos finalo jaučiausi tarsi gavęs smūgį į paširdžius. Vienintelis dalykas kuris nudžiugino tai pinigų, skirtų Ukrainai paremti, suma. Istorija, kai žiūrovai raginami balsuoti už patinkantį atlikėją, o paskui į jų balsą nusivaloma viena vieta, jau savaime liūdna. Dar liūdniau, kai supranti, jog, galimai, tam tikri atlikėjai lietuviškoje atrankoje neturi šansų dėl savo seksualinės orientacijos, nepaisant to, kad konkursas Europoje vadinamas LGBTQ+ bendruomenės fiesta. Specialiai po įvykio išlaikiau savaitės pauzę, duodamas sau kiek atvėsti, bet nuomonė nei kiek nepasikeitė. Panašų pojūtį turėjau jau pernai metais, kai komisija nusodino Lolitą Zero. Bet tuo metu tai pasirodė kaip vienkartinis reiškinys. Tačiau negali vykdant eksperimentą naudodamas tuos pačius ingredientus tikėtis sulaukti skirtingų rezultatų. Kaip, jūsų nuomone, į LGBTQ+ žmones žiūri atlikėjęs pagarsėjęs hitais “Rusai puola” ir “Tapinas alfa patinas”? Jis gali sakyti ką tik nori, bet gal geriau paviešintų savo balsų išdėstymą šiais ir praeitais metais? Labai nustebino Ieva Narkutė dar vykstant balsavimui atskleidusi kas jos favoritė. Nepasakysi, kad korektiškas poelgis. Galima kapstyti toliau, bet rezultatas toks, kad (mano nuomone) šiemet mes, tiksliau komisija, išrinko prastesnį pasirodymą. Reiktų sakyti dainą, nes pasirodymo kaip tokio kaip ir nebuvo. Net Monika Liu, skirtingai nuo Monikos Linkytės turėjo video instaliacijas, žodžiu kažką daugiau nei tiesiog stovėjimas ir dainavimas į mikrofoną. Konkurso rezultatas atrodo smulkme karo fone, bet tai toli gražu ne tiesa. Musų visuomenei yra kažkas kertinio vis dar trukdančio priimti partnerystės įstatymą ir leidžiančio kad gražuliai, orlauskai, janutienės būtų reikšmingi politinės sistemos žaidėjai. Ir kol tas kažkas mums kaišios pagalius į ratus judant pažangių šalių vystymosi kryptimi, mes turėsime didelių problemų.