„1902 metai – Rusijos politikos lūžio taškas. Keista, tačiau Rusijos sostinėje to beveik nejuntama, nes pagrindinės permainos vyksta užsienyje. Ir XIX amžiaus pabaigoje Europoje gyveno daug rusų politinių emigrantų. Tačiau ligi šiol jie buvo ir jautėsi atstumtaisiais, nedarančiais jokio poveikio šalyje. 1902 metais viskas pasikeičia. Rusų politinių emigrantų skaičius tampa toks didelis, kad galima kalbėti apie aktyviąją rusų pilietinę visuomenę – didžiulis skaičius labiausiai išsilavinusų ir aktyviausių Rusijos žmonių susitelkia Europoje, nes negali grįžti į tėvynę. Nuo dabar svarbiausia diskusija apie Rusijos ateitį vyksta būtent Europoje, būtent čia gyvena visuomenės nuomonės lyderiai. Užsienyje gyvenanti rusų diaspora jau nebėra Rusijos „filialas”- jau nebeaišku, kur centras, o kur filialas. Europa tampa idėjų, kurios bus įkūnijamos po penkiolikos metų, rengimo poligonu.
Rusakalbių bendruomenė Europoje tokia pakankama pati sau, kad gali pasinerti į vidinius ginčus, konfliktus ir debatus. Ją nuolatos papildo nauji iš Rusijos pabėgę emigrantai.”
[…]
NEDIDELIS PERGALINGAS KARIUKAS
„Kad pritrauktų daugiau savanorių, po mėnesio nuo karo pradžios Plėvė [Rusijos vidaus reikalų ministras] netgi išleidžia įsaką, žadantį malonę nuteistiesiems, pasirengusiems eiti kariauti. Rūmuose kalbama, kad imperatoriui karas su Japonija – asmeninis reikalas. 1888 metais keliaudamas po Aziją jis, tada dar sosto įpėdinis, apsilankė Japonijoje. Osakoje vietinis nacionalistas fanatikas užpuolė Nokolajų ir smogė jam kardu į galvą – žaizda buvo nepavojinga, tačiau būsimajam imperatoriui teko ją susiūti, ir jis skubiai išvyko į tėvynę. […]
„Aleksėjau Nikolajevičiau, jūs nesuprantate Rusijos vidaus padėties. Kad sulaikytume revoliuciją, mums reikia nedidelio pergalingo karo”, – taip, pasak Vitės, Plėvė pasakė atleistajam Kuropatkinui (kitur liudijama, kad Plėvė net pavartojo žodį „kariuko”). Vienas Plėvės pavaldinys prisimena, jog kartą per pasitarimą VRM ministras užsipuolė savo pavaduotoją Lopuchiną, suabejojusį sėkminga karo baigtimi: „Nejaugi jums neaiškus toks aritmetinis uždavinys: kas daugiau, penkiasdešimt milijonų ar pusantro šimto milijonų gyventojų?”
Michail Zygar „IMPERIJA TURI MIRTI” Rusijos revoliucijų istorija veikėjų akimis 1900 – 1917
© Leidykla „Kitos knygos”, vertė Dalia Saukaitytė
