Frydricho Nietzsches posakis „Tai, kas nenužudo, padaro mus stipresniais“ kažkaip labai tiesmukai iliustruoja Aleksejaus Navalno atvejį. Pasikėsinimas nužudyti panaudojant naujos kartos modifikuotą cheminį ginklą “Novičiok” atkreipė į opozicijos lyderį koncentruotą dėmesį plačiai už Rusijos ribų. Pasaulio akyse jis tapo antru žinomiausiu vardu Rusijoje po Vovos Putino.
Navalnas greitu metu grįš į Rusiją ir šis drąsus bei pavojingas poelgis pelnys daug tautiečių simpatijų. Senstantis, išstorėjęs diktatorius besislepiantis bunkeryje nuo koronaviruso grėsmės labai blankiai atrodys Aleksejaus fone.
Tai, kad pagrindiniam šalies opozicionieriui atsidūrus komoje į gatves Rusijoje neišėjo minios žmonių nebūtinai viską pasakantis ženklas. Žmonės buvo pasimetę ir visiškai netekę vilties. Tai suprantama. Įvykiai Baltarusijoje rodo, kad gali metų metais į mitingus išeiti nuo 500 iki 1000 protestuotojų, bet pasiekus tam tikrą ribą visuomenės kantrybės taurė persipildo ir kelio atgal nėra.
Rusijoje sunkiau tautai įveikti okupacinį režimą, ten milžiniška šalis, siaubingai daug parazitų prisisiurbę prie naftos vamzdžio ir naudingų iškasenų teikiamų gėrybių, dosniai į kairę ir dešinę barstomų uzurpatoriaus visiems kas jį palaiko. Ko vertas faktas, kad Rusijos federacijos konstitucinio teismo teisėjams ne tik įrengti auksu žėrintys rūmai, bet pastatyta atskira gyvenvietė su prabangiausiomis vilomis bei viskuo, ko tik širdis geidžia ir tai jiems prieinama tol, ir tik tol, kol per plauką nenukrypsta nuo to kas būtina diktatūrai.
Po to kai kris ūsuotas žmogėdra Baltarusijoje, ateis eilė griūti kiemo chuliganui su neįtikėtinai mažu peniu ir milžiniškomis psichopato ambicijomis, užkariauti pusę pasaulio. Metai bei kartų kaita daro savo ir tam neįmanoma pasipriešinti. Galima sukelti Trečią pasaulinį, pakasti milijonus žmonių po velėna, užkurti atominį karą, bet laimėti prieš laiko ir istorijos teismą nepavyks.
