O visagali korifėjau, minties ir proto galiūne, vienatinis ir nepakartojamas… Ne, ne taip. O neprilygstamas visų aštriadančių arklieną puntančių lietuvių vėliavnešy… Ne, ir vėl ne taip. Pabandysiu dar kartą. Brangus FB bičiuli ir prieteliau, Andriau Užkalni, ak kaip norėčiau, kad šis akivaizdaus proto užtemimo akimirką rašytas tekstas niekuomet nepasiektų Tavo mįslingų rusvų akių, neiššauktų sveikai įraudusiame veide nervingo voko virptelėjimo, ar dar blogiau – neišspaustų sūrios lyg artojo prakaitas ašaros. Iš pradžių svarsčiau, gal verta susilaikyti, nuryjant sprangų lyg lydytas švinas jausmą, ar brūkštelti kokią piktą keverzonę ant savo Veidaknygės sienos, tačiau visgi negražu žmogų drabstyti purvais už akių, teks visą tulžį į akis išdėti, ne kitaip. Taigi laikykis, brolau, laikykis…
Tai nutiko vakar. Brisdamas per baisines pusnis, šalčio garams aitriai košiant šnerves, drebančiais sušalusiais pirštais parsinešiau namo „Prijaukintąją Angliją“. Pirmiausiai, kad susidarytų teisingas įspūdis apie piktą mano būdą ir bjaurų charakterį, turiu pripažinti, kad ilgokai keiksnojau knygą dar iki tos akimirkos kai ji pateko į sustirusias ir nedėkingas rankas, o lūpos godžiai išspaudė: „My precious!“ Mane, o tikriausiai ir begalinį skaičių TALENTO gerbėjų nirčiai supykdė knygos platinimo strategija. Suprantama, kad ilgai ir kantriai aštriausiais peiliais skrodžiant blozną narkotinės abstinencijos laužomą skaitytojo kūną vėliau galima iš jo nulupti kainą kvadratu, kad tik gautų, kad tik apturėtų šventą pažadėtąją relikviją – multiplikuotą KŪRĖJO išsiliejimą į popierių. Buvo kaip ir užtikrinta, kad KNYGOS sulauksim Kalėdoms. Patsai KNYGĄ buvau užsakęs žmonai, etatinei Kalėdų senio padėjėjai, kaip vienintelę ir geidžiamiausią kalėdinę dovaną. Atseit, viskas, ko man trūksta iki pilnos laimės, – vakaras su Užkalniu lovoje. Prieš šventes žmona kantriai išmaišė visus Kauno knygynus skersai išilgai – niekur nėra. Tik po Naujųjų apsilankęs „Vagoje“, „Pegase“ bei dar krūvoje miesto centre įsikūrusių knygynų šiaip ne taip radau. Žinoma tuo metu kalėdinė nuotaika jau buvo gerokai nušokavusi šuniui ant uodegos. Suprantu, kad tai leidėjo ar platintojo, o ne asmeniškai Andriaus problema, bet čia aš šiaip ar taip pyktį kaupiu tam, kad tik smarkiau įsivažiuočiau.
Taigi žengiam prie pačios literatūros. Knyga akivaizdžiai rašyta paskubomis, pasak paties autoriaus sukurpta per metus, nors man atrodo dar per trumpesnį laikotarpį. Tai kas joje primygtinai paminėta norom nenorom priimi už gryną pinigą. Taigi: temos šioje knygoje atlikusios nuo pirmosios „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“, dalis skyrių totaliai neįdomūs, juose taip ir parašyta – gali pasirodyti neįdomūs, verskite toliau. Turiu pastebėti, kad skaitytojui nuo tokio parašymo nė kiek ne lengviau. Apskritai, esminis KNYGOS trūkumas lyginant su dviem išleistomis anksčiau yra tai, kad „Prijaukintoji Anglija“ veik nesiskiria nuo Užkalnio rašinėjimų „Lietuvos ryte“, o anos dvi skyrėsi ir smarkiai. Tai buvo NEABEJOTINAS abiejų privalumas. Tose knygose galėjai užuosti Užkalnį, pajusti Jo skonį ant paties liežuvio galo, tokį savitą, karčiai malonų. Galėjai regėti pasaulį Jo akimis, pažinti naujas vietas, sutikti realius žmones, o dabar tiesiog seki sumanaus žurnalisto suregztą tekstą, kurį vargiai galėtum pavadinti analitiniu. Vietomis netgi nejaukiai kovoji su mintimi, ar tai nėra kreivokas Anglijos laikraščių pikantiškų naujienų skilties atspindys? Tuo labiau, kad daugelis jų girdėtos net gi čia, Lietuvoje. Greičiausiai taip nėra, bet laikinumas ir perdėtas šiandienos aktualijų fiksavimas yra neabejotinas šios knygos žudikas. Taip, knyga įdomi skaitant ją čia ir dabar, bet dėl per didelio šiandienos naujienų aktualizavimo kūrinys netenka išliekamosios vertės net žiūrint iš netolimos dešimtmečio perspektyvos. Daugybę vietos knygoje užima per televiziją matytų vaizdų atpasakojimas, bulvarinės naujienos, paskalos. Kiti dalykai (autorius to ir neslepia į kairę ir dešinę dalinamuose interviu) ne itin gerai pažįstamų žmonių, dažniausiai išeivijoje gyvenančių tautiečių pasakojimai. Stiprioji ankstesnių knygų pusė – garantija, kad visa, kas pasakojama, patirta savo kailiu, perteikiami autentiški išgyvenimai, nutikimai, pojūčiai.
Knygą perskaičiau labai greitai, per kelias valandas, praktiškai nebuvo vietų, ties kuriomis norėtųsi stabtelti, susimąstyti, atidėti malonumą tolimesniam laikui. Tfu, kad man kur velnias numautų kelnes! Jaučiuosi tikrai nejaukiai šioje recenzijoje neišspaudęs iš savęs nei vieno gero žodžio mylimam autoriui, RAŠYTOJUI iš didžiosios R, nors jis šio titulo ir kukliai gėdijasi, tuo neabejotinai demonstruodamas taurią savo prigimtį. Kaip dabar reikės žmogui į akis pasižiūrėti? Kaip su tokiu nešuliu ant širdies toliau gyvent? Duoną valgyt, vandeniu nepaspringus užsigert? Kas atsakys man?!
