Kiti miestai man visuomet atrodė šalti, painūs, klaidinantys savaisiais labirintais, dangstantys tikrąjį veidą, tuo tarpu Kaunas buvo sąlyginai aiškus, suprantamas.
Visais laikais turėjęs tvirtą, neperlaužiamą stuburą miestas neatleido veidmainystės, puikybės, pagyrūniškumo. Tą išvysti ne iš karto, turi būti kantrus, nuoseklus stebėtojas, kol uždanga ima slysti ir tavo akyse atsiveria tikrasis miesto paveikslas. Kad ir kaip būtų keista, žmonės čia mažiau žiūri į tavo statusą, finansines pajamas nei Vilniuje ar kokiame kitame Lietuvos didmiestyje. Kaune dėmesys kreipiamas į asmenybę, gebėjimą bendrauti, artikuliuoti mintis. Čia ne taip dažnai išgirsi sostinėje įprastų frazių: „teisingas laiko leidimas”, „teisingas bendravimas”, „teisingi žmonės, draugai, restoranai, aprangos kodas, šunų kirpyklos”.
Šiknon tuos pasikėlusius Vilnijos krašto masturbatorius, rėkiančius, kad Kaunas – fekalinės kultūros miestas, kur Nemunas taip nešvankiai bučiuoja Nerį. Neteisūs jie nei per nago juodymą. Miestas turi ir žino savo vertę nepaisant to, kad kartais jam trūksta švaros, kosmetikos, protu bei sąžine pasižyminčios vadovybės. Čia vis dar gali susipažinti su mergina neturėdamas prabangaus automobilio arba turėdamas tik automobilį ir nieko daugiau, gali praleisti jame pribloškiančią nauja patirtimi naktį. Mieste daug vienišų žmonių, atvykusių iš visos šalies studijuoti, ieškoti darbo, įsitvirtinti, pabėgti nuo praeities. Visuomet rasi su kuo praleisti vakarą. Jau dabar vidumi jaučiu, kad esu daugiau kaunietis negu lietuvis. Neturiu nieko bendra su vilniečiais, jų bangliška Užupio gyvensena, pret-a-porte, ruso-lenkišku slengu, klubine narkotikų kultūra (Kaune normalūs žmonės geria). Lygiai taip pat manęs niekas nesieja su žemaičių jūros jausmu, dzūkų miškais, ar kaimu. Nesakau, kad esu geresnis už juos, tiesiog kitoks, savaip autentiškas.
Riedėdamas Donelaičio gatve artėju prie Įgulos bažnyčios, geriu akimis mane apglėbusį miestą, senus smetoninius pastatus, parduotuvių vitrinas, žmones. Prie perėjos laukianti žavi ilgaplaukė mergina meta į mane žvilgsnį, po to palenkia galvą, ir pro jos praviras lūpas ištįsta ilga, kokių dvidešimties centimetrų seilė, kurį laiką pasitabaluoja ore, tada mergina ją įtraukia. O taip, aš Kaune!
