I
Savo tėvo niekada nepažinojau. Buvau pavainikis. Benkartas. Kai man tebuvo dveji metai, mano seneliai ir mama atsikraustė iš Vilkijos į Paberžę todėl, kad čia niekas nepažinojo mūsų. Mama visiems pasakojo, jog mano tėvas buvo raitosios policijos grandinis, kurį nušovė per „Varanupės“ smuklės kratą. Senelis įsitaisė klebonijos ūkvedžiu, o senelė – šeimininke. Senelei mirus, jos vietą užėmė mano motina.
1938-ųjų žiemą gausiai prisnigo. Gruodžio pabaigoje Paberžę ir jos apylinkes taip užpustė, kad prasibrauti ligi jos galėjai tik pasitelkęs sunkiąją techniką. Iki Naujųjų likus porai dienų, aš ir dar keletas kaimo vaikigalių pasiėmę lentas leidomės užpustytu taku, nuo stačiausio Paberžės šlaito. Oras buvo pasakiškas, tiesiog sutvertas čiuožinėjimui. Smagiausias čiuožimo momentas (mes tai vadindavome nuotykiu), kai du vaikai vienu metu pasileidę nuo kalno trenkdavosi vienas į kitą, virsdavo nuo lentos ir kūlversčiais risdavosi į pakalnę, sukeldami tikrų tikriausius sniego debesis. Dažniausiai tai nutikdavo atsitiktinai, tačiau paskutinįkart, prieš paliekant šlaitą, mes nusprendėme tai padaryti tyčia. Nuokalnės viduryje sustūmę sniego trampliną, pasileidome čiuožti keturiese, susikibę poromis.
Negalėčiau nieko pasakyti apie mūsų sukeltą sniego debesį ar skrydį tramplinu, nes smūgis buvo toks stiprus, kad kai kelias minutes kniūbsčiom pragulėjęs sniege atsimerkiau, pamaniau, jog matau miražą. Tolumoje manęs lik artėjo aukšta moteris, vėjyje besiplaikstančiais palaidais plaukais. Pirmosiomis akimirkomis suvokiau du dalykus: nesu matęs gražesnės moters ir nesu matęs labiau nėščios moters. Po kelių akimirkų ji priartėjo ir nubraukusi nuo mano kepurės sniegą paklausė, kur būtų galima rasti suaugusiuosius. Šiaip ne taip išlemenau, kad netoli yra klebonija, bet dabar bažnyčioje vyksta pamaldos. Ji paprašė palydėti.
Dar nepravėrus zakristijos durų, suskambo sodrus klebono balsas:
– Sakau jums, broliai, laikas trumpas! Belieka tiems, kurie turi žmonas, gyventi, tarsi jų neturėtų, ir kurie verkia, tarsi neverktų, ir kurie džiaugiasi, tarsi nesidžiaugtų, ir kurie perka, tarsi neįsigytu, ir kurie užsiėmę pasaulio reikalais, – kaip neužsiėmę. Nes šio pasaulio pavidalas praeina.
Klebonas aistringai skaitė ištrauką iš apaštalo Pauliaus laiško.
Zakristijoje moteris prisėdo ant vienintelės tenai buvusios kėdės ir ilgam sustabdė žvilgsnį ties Nukryžiuotuoju. Jos veidu pasruvo ašaros, sužvarbusios rankos drebėjo nuo šalčio.
– Mano vardas Agota, – pratarė po kiek laiko. – O tavo koks?
– Jurgis Vaičaitis, – net nežinau, kodėl pasakiau savo pavardę.
Moteris po truputį rimo, rankove kartkartėmis nusibraukdama skruostus. Likusį pamaldų laiką nepratarėm nė žodžio. Pasibaigus Mišioms pirmoji į zakristiją įėjo motina. Prieš pokalbį su Agota ji išprašė mane lauk, kurti krosnies. Nežinau, apie ką jos, o vėliau ir klebonas kalbėjosi, tačiau pokalbis buvo ilgas. Motinai parsiradus namo, sužinojau tik tiek, kad Agota lieka klebonijoj ir kurį laiką pagyvens mūsų name, keliauninkų kambaryje, turinčiame atskirą židinį ir išėjimą. Ši naujiena mane nudžiugino.
Temstant, kaip įprasta, visi susėdome prie vieno stalo. Klebonas – garbingiausioje vietoje, stalo gale, kairėje – mes su mama bei zakristijonu, o kitoje pusėje – vargonininkas ir naujoji viešnia. Kadangi buvo kalėdojimų metas, stalas lūžo nuo maisto ir gėrimų. Šiek tiek įsismaginę, suaugusieji pradėjo pasakoti visokiausius linksmus nutikimus. Geriausios istorijos, kaip visuomet, priklausė Anuprui, kuris dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare ir buvo paimtas į nelaisvę Vengrijoje, Debreceno mieste. Pasibaigus karui jis tik po trejų metų grįžo į Lietuvą ir šlaistėsi šen bei ten, kol tapo mūsų bažnyčios zakristijonu. Vėlų vakarą išgirdome nuotykį, kurį jis patyrė nusiųstas į Kaposvarą, Vengrijos pietuose įsikūrusį miestą.
Tais laikais karo belaisviai būdavo naudojami įvairiems darbams. Po karo visoje šalyje trūko vyrų, ir Anupras, šiaip nekvailas žmogus, o dar mokėjęs ir vokiečių kalbą, gavo bričkos važnyčiotojo pareigas. Miestui pažinti jam prireikė kelių savaičių, o dar po mėnesio kaip patrakęs nardė siaurutėlėmis gatvėmis, visai negailėdamas nei arklių, nei vos spėjančių pasitraukti pėsčiųjų. Darbas ėjo kaip iš pypkės, kol vieną ankstų sekmadienio rytą į bričką neįsėdo velnias. Tikrų tikriausias šėtonas: juodas juodutėlis – juodu švarku ir juodu katiliuku. Baltavo tik marškiniai ir dantys. O akis dengė pensnė tamsintais stiklais. „Kur vežti?“– iš baimės vos išlemeno Anupras. „Namo“, – tyliai pratarė nepažįstamasis. Anupras suvokė, jog atėjo metas sumokėti už jaunystės nuodėmes, ir nuleidęs galvą paklusniai patraukė į bričkų stotį, kurioje tuo metu jis buvo apgyvendintas. Atvykus keleivis sukėlė baisingą skandalą. Be perstojo rėkdamas liepė nedelsiant atvesdinti stoties viršininką ir keikėsi taip, jog atrodė, kad žemė bilda. Pasirodo, tai buvo vienas garbingiausių miesto gyventojų. Anupras niekada nebuvo matęs juodaodžio.
II
Po vakarienės motina suplovė indus, numazgojo stalą. Tuo metu aš, nuprausęs rankas bei skruostus, sukalbėjęs maldelę, kaip klebono buvau mokytas, atguliau. Miegas suėmė greitai. Dienos įspūdžių išvargintas užmigau ties keturioliktąja avele. Tiesiog panirau į tamsius sapnų debesis, kuriems prasisklaidžius priešais mane iškilo baisinis malūnas. Ne toks, kokį dažnai regėdavau išvykų į Surviliškį metu – daug daug didesnis. Vėjas tiesiog kaukė laužydamas, trupindamas į šipulius malūno sparnus. Viskas aplinkui – ir žemė, ir dangus – drebėjo. Tikriausiai būčiau prileidęs į kelnes, jei ne mamos ranka, supurčiusi mane ir pridengusi burną.
– Girdi? – paklausė ji pašnibždom.
Iš pradžių nieko negirdėjau, todėl įtempiau ausis. Po kurio laiko pasigirdo garsas, labai panašus į girdėtą sapne, tik duslesnis.
– Kažkas vaikščioja stogu, – dar tyliau sušnabždėjo motina.
Jos veidas pabalo, tačiau ji tvardėsi, nenorėdama savo baime užkrėsti mane. Garsas pasikartojo, dar ir dar kartą. Po to nutilo. Iki pat ryto pratūnojau mamos lovoje, tik paryčiais užmigau.
Apie įvykį motina papasakojo klebonui. Šio paliepimu Anupras kopėčiomis užsikorė ant stogo ir tikrai aptiko kažkieno pėdsakus. Kas ir kodėl lipo naktį ant stogo, liko neaišku. Iki pietų stengėmės apie tai nekalbėti.
Agota, sužinojusi, jog turim užraugę statinaitę kopūstų, iškepė pyragėlių su kopūstais ir lašinukais. Pirštus galima apsilaižyti. Vėliau iš jos pasakojimų supratau, kad ji dirbusi Kėdainiuose muzikos mokytoja. Mokiusi turtingų ponų vaikus skambinti pianinu. Agota taip pat mokėjo groti akordeonu ir fleita. Gailėjosi, jog mes neturime šių puikių instrumentų, nes ji mielai mums atliktų kokią nuotaikingą, ausį glostančią melodiją. Agota pasižymėjo viena keista savybe. Jai kalbant atrodė, jog viskas, ką sako, taip pat balso tembras, žvilgsnis, povyza yra skirti vien tau ir niekam kitam. Galėjai pamanyti, kad taip kerinčiai švelniai bei maloniai jinai kalba tiktai su tavimi vienu. Ir taip atrodė kiekvienam, nors kiek bendravusiam su Agota.
Kitos dienos rytą pabudau nuo riksmo. Kambarys skendėjo tamsoje, motinos lova buvo paklota. Mikliai įsispraudžiau į kailinukus ir tekinas išbėgau į kiemą. Lauke dideliais gabalais krito sniegas, per jį sunkiai sekėsi ką nors įžiūrėti. Kiek galėdamas spėriau pasileidau klebonijos pusėn, kur nuo atsivėrusio reginio mane supykino taip smarkiai, jog rodėsi – lauk išėjo ne tik vakar suvalgytas maistas, bet ir skrandis su visais žarnokais. Iš pradžių išvydau vienmarškinę mamą, tvirtai apglėbusią Agotą. Kažkur tolumoje girdėjosi klebono balsas. Vėliau akys sustingo ties bažnyčios durimis, prie kurių buvo prikalta negyva stirna. Stirnos gerklė ir skrandis – perrėžti, akiduobės tuščios, nuo snukio nulupta oda. Galėjai pamanyti, jog stirna, žvelgdama į tave kruvinom akiduobėm, šypsosi.
Tai nebuvo paprasta stirna. Tai buvo Mėta, Anupro numylėta augintinė. Maždaug prieš trejus metus, kai ji buvo dar visai mažutėlė, Girinis nušovė jos motiną. Tada Anupras ir apsiėmė ją auginti. Stirna nebuvo laukinė, nors nieko, išskyrus Anuprą, neprisileisdavo. Netgi manęs.
III
Klebonas, mano mama, Agota ir aš užsidarėme bažnyčioje. Klebonas suolais užbarikadavo duris, uždegė visas altoriaus žvakes ir apsiglobęs sekmadieniniu arnotu įniko melstis. Mes drebėjome sukaustyti siaubo. Baimė tiesiog stingdė rankas ir kojas. Neatlaikęs įtampos aš įsikniaubiau į mamos krūtinę ir pravirkau. Ji guodė mane švelniai, kartkartėmis perbraukdama sužvarbusia ranka mano plaukus. Rodėsi, jog tokia situacija truko ilgiau nei amžinybę, padėtis pasidarė nepakeliama. Tada (ko visiškai nebuvo galima tikėtis) sugaudė varpas. Išėję į lauką nustėrome, nes išvydome gaisrą. Liepsnos liežuviai laižė varpinės bokštą. Viduje, pačiame patalpos centre, stovėjo Anupras, kurio kaklą apsivijęs varpo lynas suteikdavo jam tik varganą akimirką pirštų galais paliesti žemę ir vėl nenumaldomai traukdavo į viršų. Anupro veidas atrodė kaip vaškinė kaukė. Tokia, kokias mes, vaikai, pasidirbdavom Užgavėnėms. Virstančios iš orbitų akys ir kraupiai perkreiptos lūpos sunkiai leido suprasti, gyvas jis ar ne. Mano žvilgsnis nejučiom nukrypo į kleboną. Regėjau, kaip šis parklupo ant sniego, persižegnojo ir pro sukąstus dantis iškošęs:„Viskas yra šūds prieš Dievo galybę“, – puolė į ugnį gelbėti Anupro.
Kurį laiką viskas skendėjo dūmuose. Moterys tiesiog paklaiko. Mama šaukė taip, kad rodės – pro netrukus sprogsiančius ausų būgnelius upeliu pradės tekėti smegenys. Ji nesiliovė net tada, kai pro dūmų ir smalkių debesį pasirodė stotinga klebono figūra, nešina Anupru. Tiesa, jos balsas šiek tiek pritilo. Vos atgavęs amą Anupras negalėjo dorai paaiškinti, kaip jis atsidūrė varpinėje ir kas jam užveržė kilpą. Netekęs vilties ką nors išsiaiškinti, klebonas apkabino mano pečius ir įdėmiai pažvelgęs tarė: „Jurgi, turi nuvesti Agotą mišku pas Girinį. Ten jis jos nesuras“.
Aš taip ir padariau. Nusileidę nuo kalvos mes perėjome kapines ir laukais bei mišku sukorėme gerus dvylika varstų iki Girinio gūžtos. Agota vos atgavo kvapą, jai nubėgo vandenys. Veik pasiekus mūsų kelionės tikslą, ji pareiškė gimdysianti.
Girinis, mūsų krašte žinomas žolininkas ir žiniuonis, gyveno senoje, dar XVIII a. barono Šilingo statytoje medžioklės trobelėje. Apylinkių gyventojai vykdavo pas jį tik didžių negandų prispausti, norėdami įsigyti įvairiausių užpilų, gydomųjų šaknų, vaistažolių ar tiesiog protingo patarimo. Kalbama, kad vienas Miegenų vyras kreipėsi į jį net meilės reikalais, bet kažkas nepavyko, ir nuo to laiko Girinis tokias niekais neužsiėmė.
Duris jis pravėrė ne iš karto. Kurį laiką girdėjau kažkokį triukšmą ir erzelį, po to durys atsidarė, ir aš išvydau Girinį, vienoje rankoje laikantį medžioklei skirtą šautuvą, o kitoje – žibalinę lempą.
– Kokiu reikalu? – prakošė pro sukąstus dantis, tačiau pastebėjęs Agotą atlyžo. – Nėr ko trobos šaldyti, užeikit.
Tik įėjusi Agota parklupo ant grindų – jai prasidėjo sąrėmiai. Žiniuonis padėjo atsisagstyti švarką, tada atbula ranka nužėręs nuo stalo vakarienės likučius paguldė ją visu ūgiu ir liepė man nusigręžti. Po kurio laiko, mano akims klaidžiojant žvėrių bei paukščių iškamšomis nukabinėta siena, išgirdau sunkų atsidūsėjimą: „Nieko nebus. Vaikas pasisukęs, teks pjaut“. Jo palieptas užkaičiau vandens, ištraukiau iš skrynios audeklą tvarsčiams ir su siaubu stebėjau, kaip kruopščiai, lėtais hipnotizuojančiais judesiais jis traukė iš nedidelės lakuotos dėžutės instrumentus. Girinis atlošė Agotai galvą ir sugirdė jai kažin kokios mikstūros, tada panardino savo rankas į vandenį ir nubrėžęs ore kryžiaus ženklą pratarė: „Nors kalnai imtų kilnotis, kalvos svirduliuoti, mano meilė niekada nuo tavęs nesitrauks, ramybės sandora nesusvyruos, sako man Viešpats, kuris tavęs pagailėjo“.
IV
Agota mirė nesulaukusi aušros. Tačiau ji spėjo išvysti kūdikį – mažutėlę mergaitę. Davėme jai Mortos vardą. Silpnas, gyvenimo nepagailėtas vaikas gavo aštrų ir stiprų lyg plienas vardą, padėjusį įveikti jai savo gyvenimo kelią. Morta užaugo mūsų šeimoje, tikėdama, kad yra neatskiriama mūsų kraujo dalis ir kad jos tėvas, raitosios policijos grandinis, buvo nušautas per „Varanupės“ smuklės kratą. Vėliau, tekėdama, išvyko iš Paberžės. Nugyvenusi savo gyvenimą, ji paliko mus šių metų ankstyvą pavasarį. Siaubingi įvykiai Paberžėje daugiau nesikartojo. Praėjus dviem mėnesiams po Agotos mirties, į mūsų namus atvyko tyrėjas iš Kėdainių. Jo ieškomai Kėdainių miesto gyventojai Agotai Varsienei, 1905-ųjų metų gimimo, buvo pareikšti įtarimai dėl smurtavusio prieš ją sutuoktinio Alvydo Varsos nužudymo.