“Literatura ir menas” 2014-11-28 nr. 3498
Apie literatūros ir popkultūros, interneto, socialinių medijų sąveikas kalbamės su portalo „Kauno žinios” (www.kaunozinios.lt) vyriausiuoju redaktoriumi Sauliumi Rimkumi, kuris nepasiduoda paslėptai provokacijai – spėjimui, ar jo rašymo upės nenutraukė būtent entuziastingas panirimas į kibernetinius tinklus. Jo portalas – lyg ir mėginimas sukurti žiniasklaidos priemonę prioritetizuojant ne paspaudimų traukulius, o meną, kultūrą, socialinius judėjimus ir autorinius komentarus.
Sauliau, esi, ko gero, internetiškiausias iš man žinomų rašytojų, net tavo romanas, rodos, išėjo tiesiog kaip tinklalapis. Kokią įtaką, tavo nuomone, literatūrai padarė ir daro internetas bei apskritai naujos medijos? Aišku, čia gal reikia skirti bent du etapus – ikifeisbukinį ir…
Pradėkim nuo to, kad nesu rašytojas. Tiesiog žmogus, savo laiku parašęs romaną apie jam rūpimus dalykus. Kūrinio publikavimą internete pasirinkau dėl itin tinkamos jo formos. Kadangi knygos „Gomora.lt” struktūra – vieneri kalendoriniai metai, kurie skaidosi į mėnesius ir dienas, internete buvo labai patogu publikuoti skyrių per dieną. Taip sukeliant papildomą susidomėjimą ir gaunant įvairių skaitytojų reakcijų į siužeto posūkius. Vėliau, visam tekstui atsidūrus internetinėje erdvėje, pasirodė e. knygos versija skaityklėms, o tie, kurie nenorėjo krapštyti iš kišenės pinigų, gavo galimybę nemokamai skaityti knygą to paties pavadinimo svetainėje.
Kalbant apie interneto ir medijų įtaką literatūrai, čia būsiu gana pesimistiškas. Nežinau, kaip tiksliai informacijos srautai ir prarasta galimybė stabtelėti ir susimąstyti veikia rašytojus, bet skaitytojus tai… koks čia būtų tinkamas žodis… tvirkina neabejotinai. Iš mūsų palaipsniui atimama galimybė susikoncentruoti, įžengti į savo vidines erdves ir ten pasišviečiant žibintuvėliu paieškoti tarakonų. Bėda ta, kad negaudomi ir netyrinėjami tarakonai niekur neprapuola. Knygos yra priemonė turtinti žmogaus vidų, keistis įvedant į savo nefasadinį gyvenimą sudėtingesnių kategorijų. Greitis, kuriuo mes vartojame portalus, socialinius tinklus, SMS, elektroninių laiškų glaustumas trumpina mūsų pačių asmenybes, tarsi amputuoja gebėjimą natūraliai ir esmingai komunikuoti. Nebeatsimenu, kada paskutinį kartą esu gavęs ilgesnį nei trijų pastraipų laišką. Ir pats tokių nerašau. Kas būtų, jei vietoj „ateik ten ir ten”, „darom tą ir tą” parašyčiau, kaip dabar jaučiuosi, kokios mintys man neleidžia užmigt, kaip to žmogaus pasiilgau… Tai išmuštų iš įprastų vėžių, tiesa?
O kokias išvadas galėtume daryti apie netrumpus socialinių tinklų dominavimo metus? Sociologas Zygmuntas Baumanas teškia jiems nemažai kritikos, nors daugiausiai gal kalba apie poveikį žmonių bendravimui, demokratijos procesams. Tačiau jis, man regis, teisingai pastebi, kad dabartinis internetinio gyvenimo pobūdis daro mus nekantrius, nedėmesingus. Kaip tai atsiliepia rašymo kokybei, kuriai lyg ir reikėtų susikaupimo, polėkio atsitraukti, sustabdyti informacijos ir kasdienių nuomonių srautą?
Feisbukas nėra savaiminis blogis, bet jis įtraukia ir verčia ištisai spausti „Atnaujinti”. Kaip neseniai pareiškė vienas vykęs lietuvių komikas, kai ištisai sėdžiu feisbuke ir neturiu ką veikti, dažnai pasiimu mobilųjį tam, kad pažiūrėčiau, kas naujo feisbuke.
Na, bet gerai, kadangi jau pakankamai paverkšlenau, tai dabar nusibrauksiu snarglius į rankovę ir paminėsiu keletą pozityvių interneto ir socialinių tinklų aspektų. Pirmiausiai tai žmonės, kūrėjai, asmenybės, kurių, gyvendamas įprastą XX ar bet kurio kito amžiaus iki pat Didžiojo sprogimo imtinai gyvenimą, neturėtum jokių galimybių sutikti, pažinti, komunikuoti. Galimybė burtis į virtualias bendruomenes – nesvarbu, ar tu literatūros, kino, istorijos ar šilkinėm kojinėm aptemptų moteriškų šlaunų mėgėjas – tiesiog nereali. Siužetų, personažų, faktų ir kitų autorių kūrybos daugybė, tik mokėk atsirinkti. Ir jei esi pakankamai imlus, prarijęs visą šitą pasaulinės išminties lobyną gali ištransliuoti tiek, kad maža nepasirodys. Žinoma, jei informaciniai srautai nesugniuždys. Socialiniai tinklai, tinklaraščių platformos, vaizdo įrašų svetainės suteikė kūrėjams išties neribotas galimybes. Bet kas gali įžengti į viešąją erdvę ir tapti matomas. Iš kitos pusės, visi, vartodami tegu ir aukštos kokybės, bet tuos pačius produktus (o kūrybiniuose sluoksniuose jie pasklinda itin greitai), kažkuria prasme tampame vienodi ir mažiau įdomūs. Kuo kūrėjo vidus labiau sudrumstas, labiau raižytas, tuo labiau kinta šviesa, pereinanti per jį.
Kalbant apie „bet kas gali įžengti į viešąją erdvę ir tapti matomas”, kaip vertini Vilio Normano istoriją, asmenybę ir kūrybą? Aš, tiesą pasakius, nors ir amžiną jam atilsį, visad vertinau skeptiškokai. Bet kokia gėlė galėjo iš jo išaugti? Kitaip tariant, ar gerai interneto bangą įvaldęs menas apskritai gali būtitikras dalykas?
Vilis buvo mano artimas bičiulis, vienas aštriausiai rašiusių „Kauno žinių” autorių. Žmogus, nebijojęs žiebti tiesą visuomenei į dantis, kad ir kokia nemaloni ar pykdanti ji būtų. Jo savanoriškas pasitraukimas iš gyvenimo – didelė netektis tiek artimiesiems, tiek žurnalistikai, tiek literatūrai. Į Vilio knygas ir kūrybą galima žiūrėti kiek pašaipiai tik tol, kol paimi į rankas paskutinį romaną „Masturbacija”. Visa kita gali būti diskutuojama, supeikiama, pašiepiama, bet ši knyga – velniškai stiprus trinktelėjimas durimis prieš išeinant. Ne veltui jį išleido „Kitos knygos”, kurių literatūrinis skonis tiesiog nepriekaištingas.
Nereikia apsigauti, tai, kad menas naudoja internetą kaip viešinimo, auditorijos pasiekimo priemonę, niekaip nenusako paties meno kokybės. Internetu vienodai sėkmingai gali plisti katukų fotografijos ir tapybos, muzikos, kino šedevrai. Tai, kad XXI a. kultūra iš tiesų tapo prieinama masėms, neribojama elitinių vietų, geografinių nuotolių, aprangos kodų ar kainų, yra tikrų tikriausia revoliucija. Technologija – itin patogus įrankis. Daugiau kaip pusę savo romano parašiau mobiliuoju telefonu. Dejones, kad kurti galima tik popieriuje ar spausdinimo mašinėle, palikim senstančiai Rašytnamio inteligentijai. Lygiai tas pats ir kalbant apie kultūros vartojimą. Man nebereikia vilktis per pusę pasaulio, kad atsidurčiau įspūdingame Björk koncerte. Galiu nueiti savaitgalį į „Romuvos” kino teatrą, kur jis transliuojamas, ar pasižiūrėti namie per projektorių, monitorių, „iPad” ar telefono ekrane.
Kitas rūpimas klausimas, kuris man kažkodėl siejasi su tavimi ir liguistai lieka prie įvairių rašytojo blokų problemos, tai literatūros žmonių santykis su žurnalistika, spauda, žiniasklaidos koridoriais. Juos ten įvelia ne viena aplinkybė – tiek dosnesni honorarai už rašymą, tiek poreikis viešai skelbti savo komentarus apie kultūros politiką, socialines įtampas… Tu ir pats retkarčiais „pagloboji” kokį rašytoją. Kaip manai, ar tai tik papildomos sklaidos ir matomumo erdvės, ar ir tam tikras trukdis įtemptai kūrybai?
Mano paties atveju honorarai nėra motyvas, sviedęs į patį žiniasklaidos, naujienų, sensacijų, politinių gyvulių grumtynių arenos sūkurį. Tiesiog esu labai smalsus, o kintantis gyvenimas, galimybė regėti tektonines pasaulio permainas yra gerokai įdomiau už bet kokius dirbtinius realybės šou, kuriuose ūkininkai ieško žmonos ar patiria savo pirmą orgazmą. Nematau nieko blogo, kad rašytojai dalyvauja žiniasklaidos procese, jei tik jie neeikvoja savo talento seksualumo bombų sprogimo padarinių aprašymui, o gilinasi į kultūrines, politines temas, nušviečia žmonijos skaudulius. Tik tiek, kad kurdamas grožinius kūrinius esi savo paties valdžioje, o žurnalistikoje kaktomuša susiduri su redaktoriumi. Ir čia sėkmės reikalas, ar jo ir tavo požiūriai sutampa.
Iš esmės kūriniu, nesvarbu, ar jis fikcinis, ar publicistinis, tu perteiki kažkokį požiūrio kampą ir idėjas. Literatūra tarsi leidžia apsisaugoti, pasislėpti už personažų, paskandinti viską rūke taip, kad tik atidus skaitytojas suprastų tavo skelbiamą žinią. Žurnalistikos principas kitoks – reikia rėžti tiesiai į kaktą ir tikėtis, kad nuskambės kuo garsiau, sukels kuo didesnį visuotinį bruzdesį. Tam tikra prasme tai daugiau drąsos reikalaujantis užsiėmimas.
Visų klausiu apie vietos ir geografijos svarbą, literatūros santykį su kraštais, tėvynėmis ir kiemais, iš kurių ji kilusi. Jaunesnės kartos atsakymuose išgirdau man artimą nuomonę, kad nesvarbu, iš kur rašytoja(s) – tiesiog kūriniai yra originalūs ir paveikūs arba ne. Tačiau kūrybą ir autoriaus savastį neišvengiamai piešia ir gatvės, mokyklos koridoriai, gimtieji slėniai, jaunystės barų žemėlapiai… Kaip tau atrodo? Kokį pėdsaką raštijoje yra palikęs tavo miestas, kas tau pačiam reikšmingiausia?
Atsakymą man geriausiai padės iliustruoti „Kauno žinių” portalui kino apžvalgas rašančios Vaivos Rykštaitės pavyzdys. Jauna kaunietė rašytoja po mokslų išvyko gyventi į Londoną, kur gimė lietuvės emigrantės istorija „Kostiumų drama”. Vėliau Vaivos kelias pasuko į Indiją ir jos patirti neįtikėtini nuotykiai suguldyti vienoje įdomiausių pastarojo meto kelionių knygų „Viena Indijoje”. Galiausiai redakciją pasiekia ilgesingi laiškai iš Havajų, kur autorė apsistojo mažiausiai keleriems metams. Neabejoju – tik laiko klausimas, kada pasirodys ir nauja knyga.
Ar gali rašytojas parašyti įdomų, originalų kūrinį neišeidamas iš savo kiemo? Gali. Viskas priklauso nuo sugebėjimų ir asmeninės patirties. Nuotykiai ir sprogimai gali vykti tiek mažose talpose, tiek pasauliniu mastu. Tiesiog pavojinga per daug užsisėdėti vienoje vietoje. Retkarčiais būtina ištrūkti iš įprastinės patogios aplinkos, kad pamatytum šalį, o ir save patį naujomis akimis.
Kaune jaučiuosi labai gerai, bet tai nereiškia, kad aikčioju nuo miesto ar noriu vaizduoti jį vien pozityviai. Nežinia kodėl atmintin įsirėžė tokia juokinga scena (ji yra romane): važiuodamas viena centrinių miesto gatvių pro mašinos langą išvystu gražią merginą, stovinčią prie pėsčiųjų perėjos. Mergina palenkia galvą ir pro jos lūpas nutįsta ilgiausia seilė, kokių trisdešimties centimetrų, pakabaliuoja kurį laiką ir mergina lyg niekur nieko įtraukia seilę atgal. Tai atsispindi manajame miesto aprašyme.
Kiek esu probėgšmais pastebėjęs, tave menkai tevargina skirtis tarp masinės kultūros ir aukštojo meno, tarp intelektualinio romano ir popliteratūros, nespjauni nei į fantastiką, nei į „Ulisą”. Kaip manai, ar ši riba nyksta, bent kiek miglojasi kritikų akiratyje? Ar galėtum paminėti autoritetų, kurių kūryboje šie iš pažiūros skirtingi pasauliai susiplaka ir pasiūlo naujų meninių aukštumų? Ką manai apie A. Tereškino požiūrį, raginantį didesnį analizės svorį nukreipti į popkultūros tyrimą ir džiaugimąsi ja?
Kultūros skaldymas į masinę ir aukštąją nėra teisingas dalykas. Tiesiog kūriniai yra paveikūs, įtraukiantys arba ne, nepaisant to, kiek žmonių yra juos regėję. Talentingas popscenos produktas turi išliekamąją vertę, o bet kuris elitinis, snobų dievinamas ekskliuzyvas gali tapti masinis, bevertis, vienadienis. Kasdien stengiuosi gilintis į muziką, literatūrą, kiną, šiuolaikinį meną, kurie man teikia gerokai daugiau džiaugsmo ir gyvasties nei klasikinė, laike sustingusi, dulkėmis padengta kūryba. Siekiu plėsti savo pažinimo ribas ir nepersistengiu su išankstinėmis nuostatomis.
Tai, kad mes iš esmės šiomis dienomis gyvename karo nuojauta, vaikštom į darbus, įsirenginėjam namus, rūpinamės vaikų išsilavinimu, pramogaujame su garsiai pašonėje tiksinčia bomba, verčia dairytis atsakymų mene. Šiame kontekste išskirčiau du kūrinius: Jaroslavo Melniko „Maša, arba postfašizmas”, antiutopinį romaną apie ateities visuomenę, kurioje žmonės augina kitus žmones maistui, ir trijų dalių vokiečių mini serialą „Mūsų motinos, mūsų tėvai”. Jis pasakoja Antrojo pasaulinio karo įvykius eilinių nacistinės Vokietijos gyventojų akimis. Juosta sulaukė didžiulio pasipiktinimo Lenkijoje ir Vokietijoje.
Geri kūriniai, fantastiniai, istoriniai, avangardiniai ar pornografiniai, kalba mums apie buvimą čia ir dabar, buvimą kažko didingesnio, nei leidžia suprasti aplinkinė buitis. Liūdna, kad daugelis žmonių pragyvena gyvenimus taip ir nepakėlę galvos, nepažinę nei savęs, nei naujų horizontų.
Kalbėjosi Linas Kranauskas
