Parėdymas ainiams: kai būsių labai senas, plikas, raukšlėtas, migloto proto, pablukusio žydrumo akimis, kai mano vaizdo ir stoto nebus nei trečdalio likę, o atminties nuotrupas bus pasiglemžę glitūs Alzhaimerio kirminai, prašom uždaryti mane šiltame jaukiame kambaryje ir kasdien rodyti “Sostų karus”. Žiūrėsiu dienų dienas ir stebėsiuosi vėl ir vėl: O žiema ateina! Taigi jis jos brolis! Kaip tai nukirto?! Ji nedega! Lanesteriai visuomet moka savo skolas! Nakties karalius! Džonai Sniege, tu nieko nežinai! Kokios kruvinos Raudonosios vestuvės! Nedeginkit to vaiko! Šiaurė prisimena! Laikyk duris! Koks didingas Benkartų mūšis! Priklaupk! Ji visai kaip jos tėvas! Drakaris ir Valar Morghulis! Kas tu? Niekas.
Tai geriausias įmanomas pabaigos scenarijus, kokį tik galiu įsivaizduoti, jei tik artimiausiais metais nežūsiu nuo pamišusio karaliaus iš rytų siųstų dothrakių.
Valar Dohaeris. 
