Nereikia turėti antgamtinių sugebėjimų, padedančių jausti Lietuvos Respublikos Konstitucijos dvasią, kad suprastum, jog priesaiką sulaužęs asmuo negali prisiekti dar kartą, nes jo priesaika nieko neverta. Šia proga galima prisiminti akivaizdžią analogiją su Santuokos sakramentu, už kurio nepajudinamą laikymąsi Romos Katalikų Bažnyčia gulasi kryžiumi arba, kad ir banalų buitinį atvejį, rodytą „Bėdų turgaus“ laidoje.
Daugiavaikės šeimos tėvas pasiskolino iš kaimyno arklį ir pardavęs jį čigonams už 300 Lt, pinigus pragėrė. Žmona iš paskutiniųjų sukrapštė šimtą litų ir davė vyrui nunešti kaimynui su atsiprašymais. Spėkit, kas buvo toliau? Dėsningumas akivaizdus, tik aptariamu atveju kalbama ne apie vieną beviltiškai nenusisekusią šeimą, o apie mūsų visų valstybės likimą.
Vladimiro Laučiaus išsakyta mintis, kad „R. Pakso potencialas patikti tautai yra toks didelis, kad jis turi šansų greit tapti populiariausiu po prezidentės Dalios Grybauskaitės šalies politiku“ yra visiškai teisinga. Tik tas potencialas rodo ne Rolando Pakso, kaip politiko, vertę ar priimtinumą rinkėjams, o tai, kad Lietuvos politikos arenoje jaučiamas katastrofiškas visuomenėje mėgiamų politikų stygius. Tokios komplikuotos situacijos dėka nenoromis tenka atrajoti vakarykščius politinius lavonus. Tai milžiniška problema.
Tiek konservatorių, tiek socialdemokratų vadovybės paniškai vengdamos konkurencijos nededa nei mažiausių pastangų atnaujinti savo partijų gretas naujais, rinkėjams patraukliais veidais. Rasti išeitį iš susidariusios padėties itin sunku. Konkurencijos Lietuvoje nenori niekas, net valstybės galva. Prezidentės Dalios Grybauskaitės požiūrį į galimą konkurencijos grėsmę puikiai iliustruoja jos santykių su Vygaudu Ušacku istorijos pavyzdys.
Rolando Pakso sugrįžimas į didžiąją politiką iš esmės gali būti naudingas konservatoriams. Seimo rinkimų kovos intrigos svorio centrui pasislinkus nuo Darbo partija ir Socialdemokratai prieš TS-LKD į Rolando Pakso liberaldemokratai prieš TS-LKD, padėtų mobilizuoti konservatorių rinkėjus. Šie, jausdami absoliučią ir nenumaldomą priešpriešą Rolando Pakso personalijai, užuot būdami pasyvūs, greičiausiai užgniauš savyje nuoskaudą, dėl ne itin sėkmingo praeitos valdančiosios koalicijos darbo, ir eis balsuoti rinkimuose.
Nors daugelio rinkėjų atmintyje detalios priesaikos sulaužymo ir po to buvusios apkaltos aplinkybės jau nužengusios į užmarštį, šalies vadovo, apsupto gausiu būriu įtartinos reputacijos verslininkų, būrėjų bei smulkių aferistų kompanijos, taip vadinamos „aplinkos“, portretas bei patirta skaudi gėda išskirtinio, Europoje analogų neturinčio skandalo metu, taip greitai nepasimiršta.
Bandant įžvelgti pozityvias esamos situacijos puses galima daryti dvi svarbias prielaidas. Pirma, istorija su R. Paksu gali sugrąžinti išblėsusį žmonių susidomėjimą politiniu šalies gyvenimu. Tai neabejotinai teigiama žinia visai lietuviškos demokratijos santvarkai. Antra, Europos Parlamente apsitrynęs R. Paksas bei darbo Seime ir savivaldybėse patirties ragavę jo šalininkai yra geresnė alternatyva nei violetinę spalvą fetišizavę D. Kedžio garbintojai ar politinių šoumenų šutvės cirkas.
