Apie gyvenimą pandemijos metu, kultūrą, knygų, interneto ir socialinių medijų konkurenciją kalbamės su naujienų portalo „Kauno žinios” vyriausiuoju redaktoriumi. Saulius Rimkus nepiešia gyvenimo itin šviesiomis spalvomis, bet nori tikėti į geresnę mūsų visų ateitį.
– Kaip šiuo metu atrodo Kaunas karantine? Kaip mums apskritai sekasi tvarkytis su pandemija?
– Miestas po truputį atsigauna nuo šoko, atsidariusios kirpyklos, grožio salonai, mažos parduotuvės, veikia ir didelės, galimai pažeisdamos griežtus ribojimus, arba apeidamos juos. Pavyzdžiui kai kur į dideles parduotuves galima patekti po vieną arba mažomis grupėmis iš anksto užsiregistravus. Vakar vaikščiojau po „Urmo“ miestelį, kur šiuo metu funkcionuoja virš 300 prekybos vietų, bet pardavėjų veiduose matomas ženklus liūdesys. Laisvės alėjoje savaitgalį daugybė žmonių. Atsidariusi „Spurginė“, prie jos milžiniškos eilės. Žmonės jaučia artėjantį pavasarį ir tarsi lengviau atsidūsta, kad sunkiausias etapas jau įveiktas. Bet tai nebūtinai tiesa. Paskutinius metus atrodo tarsi gyvenome palikti sau, miesto meras tiesiog dingo iš eterio, jo netgi nesigauna kritikuoti kai nesimato nei darbų, nei žodžių, ar pažadų. Žmonės Kaune su ypatingu atidumu seka centrinės valdžios veiksmus, fiksuoja mažiausią judesį, bet jausmo, kad patys esam atsakingi, kad galim kažką siūlyti, spręsti nėra.
– Visuomenėje daug skepticizmo, baimių, sąmokslo teorijų susijusių su pandemija, skiepais. Kaip racionalus žmogus turėtų atsirinkti kas žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose skelbiama tikra, o kas melagienos?
– Dauguma žmonių suvokia situaciją ir priima esamą padėtį adekvačiai. Bėda ta, kad silpnesnio proto ar piktus kėslus turintys žmones yra hiperaktyvūs, tad negailėdami nei savęs nei kitų tiražuoja sąmokslus, kliedesius ir raginimus tikėti iš piršto laužtais dalykais. Tokiu būdu socialiniai tinklai ir internetinė erdvė užverčiama žalinga, realų pavojų svekatai ir gyvybei keliančia informacija ir susidaro įspūdis, kad daug kam artimas antimokslinis, sveikam protui bei valstybės interesams prieštaraujantis požiūris. Ir jei silpnesnis žmogus patenka į socialinį burbulą, kuriame aktyviai skleidžiamos melagienos, jis gali joms neatsispirti. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad dažnai fiksuoju, jog žmonės susiduriantys su rimtais gyvenimiškais sunkumais, ar atsidūrę itin keblioje situacijoje nelinkę dėl susidariusios situacijos kaltinti savęs. Atsakymas, kad dėl bėdų kaltas ne tu, o pasaulinė Rokfelerių ir Rotšildų vyriausybė vadovaujama Bilo Geitso ar Džordžo Sorošo atpalaiduoja ir išlaisvina. Pasirodo šie bjaurūs niekšeliai kalti dėl tavo išsilavinimo trūkumo, tingumo, jie paėmė tavo vardu greituosius kreditus, pridergė į daugiabučio liftą! O dabar jie nori priversti tave nešioti kaukę ir vakcinuotis. Tai, kad vakcinos egzistuoja kelis šimtus metų, kad tik jų dėka pasaulis yra toks koks yra šiandien, žmonės dažnai nežino, arba yra nepajėgūs apdoroti šios informacijos.
– Kaip, Jūsų nuomone, dabartinė valdžia tvarkosi su pandemijos sukelta krize? Ką būtų galima padaryti geriau?
– Tai kad nuo kelių tūkstančių naujų užsikrėtimų per dieną, vieno blogiausių rezultatų Europoje, šiandien priartėjome prie poros šimtų yra svarus pasiekimas. Pradžioje neblogai tvarkėsi ir buvusi vyriausybė, bet noras bet kokia kaina laimėti Seimo rinkimus jiems užtemdė protą ir to pasekmės labai skaudžios. Dabar daug lems bendri Europos sąjungos sprendimai. Tikėkimės, kad neužilgo mus pasieks pakankamas skaičius vakcinų, kitu atveju seks naujos ligos proveržio bangos. Ir čia daug priklausys nuo mūsų pačių, kiek sugebėsime saugoti vieni kitus ir save apriboti. Suvokimas, kad tavo noras papramogauti ar pažeisti saugumo taisykles gali kainuoti gyvybes turi ateiti iš vidaus. Aišku gal ir neblogai, kai žmogus regi sudrausminančių ar įkvepiančių pavyzdžių. Sunkiai suvokiama situacija su piliečiais sugebėjusiais prasibrauti iki vakcinų ir pasiskiepyti be eilės. Jie ne tik apiplėšė visą visuomenę, bet ir galimai pasmerkė realius skiepų negavusius žmones mirčiai. Šalies reakcija į tai ir pasmerkimas turėtų būti tokie, kad daugiau niekam nešautų mintis kažko panašaus kartoti.
– Su kokiais iššūkiais susiduriate savo darbe? Kokie rūpesčiai drumsčia redakcijos kasdienybę?
– Kiekvieną dieną susiduriame su įvairiais iššūkiais, nesvarbu tai pandemijos metas ar ne. Būdami regioniniu portalu visgi žiūrime į Kauną kaip į ambicingą vakarietišką didmiestį ir stengiamės nedubliuoti centrinėse medijose eskaluojamų temų, arba pateikti kiek kitokį, labiau į išsilavinusį, pažinimo siekiantį skaitytoją orientuotą turinį. Kriminalams, rietenoms ir socialinių tinklų audroms skiriame daug mažiau dėmesio nei mokslui, verslo inovacijoms, pasaulio naujienoms, kultūrai.
– Kokie esminiai dalykai į ką šiuo metu verta koncentruoti dėmesį? Kokios naujienos, aktualijos skelbiamos žiniasklaidoje turėtų traukti mūsų akį ir ausį?
– Mus visus akivaizdžiai turėtų dominti situacija kaimyninėse šalyse, ypač Rusijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje. Autoritarinių režimų grėsmės kelia milžinišką įtampą bei pavojų. Kaimynei Lenkijai gresia pavojingas posūkis Vengrijos pramintu keliu, būtina analizuoti padėtį ir užkirsti kelią tokiems viražams Lietuvos politinėje erdvėje. Taip pat turėtume atidžiai stebėti brolius latvius ir estus, ką jie daro kitaip, geriau už mus. Būtina suprasti kodėl skaitmeninėse inovacijose vienareikšmiškai Europa pralaimi JAV ir pritaikyti geriausias praktikas inovacijų plėtrai bei galimoms verslo „vienaragių“ ganykloms mūsų šalyje. Paversti pusę Lietuvos didžiuliais savartynais taip pat nėra džiuginanti perspektyva. Turime daug daugiau dėmesio ir pastangų skirti rūšiavimui, žiedinei ekonomikai, teršėjų kontrolei, miškų išsaugojimui. Lietuvai reiktų daugiau gretų thunberg ir mažiau „Grigeo“.
– Kas be šių jūsų paminėtų problemų galėtų būti įvardinta kaip grėsmės šaliai? Ko reikėtų saugotis bei kur būti atidiems?
– Vienas didžiausių pavojų – prasta švietimo kokybė ir kokybiško išsilavinimo trūkumas. Tamsūs, situacijos nepajėgiantys adekvačiai įvertinti žmones priima blogus sprendimus versle, asmeniniame gyvenime, politiniuose balsavimuose. Mums reikia visuomenės, kuri būtų atspari manipuliacijoms, staigaus praturtėjimo pažadams, agresorių propagandai. Šalyje taip pat reikia daugiau teisingumo jausmo, suvokimo, kad negalima išsisukti nuo atsakomybės nesvarbu ar tu valdininkas atsakingas už viešuosius kariuomenės pirkimus, Seimo narys prekiaujantis įtaka, ar prezidento žentas.
– „Kauno žinios“ daug dėmesio skiria kultūrai, muzikai, šiuolaikiniam menui. Kokius autorius, meno kūrėjus atdidžiai sekate, kas traukia dėmesį?
– Tai daugybė vardų ir meno kolektyvų. Jei reiktų išskirti kelis, tai didžiausią įspūdį palieka kūrėjai, kurie sugeba savo darbais koncentruoti publikos dėmesį ilgą laiką. Tokie savotiški maratonininkai, kaip performansų legenda Marina Abramović, gatvės menininkas Banksy, ar tokie meno chuliganai kaip Damienas Hirstas ar Džefas Koonsas. Šie žmonės savo darbais įeis į istoriją, tad jaučiu pareigą apie juos kalbėti skaitytojams. Smagu kartu džiaugtis ir mėgautis tuo, kas įstabaus sukurta naujaisiais laikais.
– Kodėl iš menų būtent kinas pritraukia masinės auditorijos dėmesį ir yra toks populiarus bei aptarinėjamas?
– Sapnų fabrikas niekad nesnaudžia, o kino kalvė pritraukia pačius talentingiausius, kūrybingiausius ir azartiškiausius planetos protus. Filmai tarsi malonios haliucinacijos ar ateities bei praeities regėjimai kuriuos gali patirti kiekvienas. Kinas visada aktualus. Tai kartu ir pabėgimo erdvė ir diskusijų bei filosofinių idėjų varžytuvių arena. Šiuo metu daugelis diskutuoja ar piktinasi tuo, kad ekranuose vis dažniau matome skirtingų rasių atstovus. Esą kaip Snieguolę, ar Britanijos karalienę gali vaidinti juodaodė mergina?! Kažkodėl negirdėjau tų pačių žmonių piktinantis, kodėl Holivudas iki šiol išleidęs tik dvi stambias juostas, kuriose dominuoja Azijos regiono aktoriai? Žemėje yra skirtingos rasės, tad absoliučiai natūralu tai atspindėti ir kino pasakojimuose. Apie tokius dalykus smagu ginčytis ar diskutuoti ypač socialiniuose tinkluose. Tam reikalui Facebooke turime sukūrę grupę „Rekomenduoju šį filmą“, kur tikri kino mylėtojai skiria valandų valandas filmų analizei bei dekonstrukcijai.
– Ar karantino periodu skaitote knygas? Daugelis skundžiasi, kad nepaisant atsiradusio laisvo laiko sunku susikaupti ir atrasti laisvo laiko skaitymui. Jūsų parašytas romanas „Gomora.lt“ pirmiausiai pasirodė e-knygos formatu. Kokio formato knygoms spausdintoms ar elektroninėms teikiate pirmenybę?
– Šiuo metu rasti laiko ir jėgų skaitymui nemenkas iššūkis. Pomėgis skaityti patiria didžiulį spaudimą ir konkurenciją. Pačiam atsilaikyti prieš daugybę viliojančių ekranų pakankamai sunku. Pastebiu, kad šiuo metu lengviau koncentruotis į negrožinę literatūrą, istorinius ar antropologinius veikalus. Dabar skaitau Džaredo Diamondo „Ginklai, mikrobai ir plienas. Visuomenių likimas“ ir Michailo Zygario „Imperija turi mirti“. Popierinės knygos bent mūsų namuose nugali elektronines. Esu sukaupęs nemažą knygų kolekciją, kuri turi labai mažai šansų sudominti Tik-Tok’o kartą atstovaujančią dukrą. Na bet gal būt viskam savas laikas.
– Nuaidėjus skandalui, kuomet dvasininkas Paulius Vaineikis moksleivių akivaizdoje ne visai adekvačiai pasisakė apie „iškrypėlius“ ir „lgbtšnikus“, socialinėje erdvėje rašėte: „„Iškrypėliai bando įsiveržti į mokyklas ir mokyti amoralių dalykų“, – drastiškų žodžių negailėjo kapelionas. Visiškai su juo sutinku. Tikiuosi daugiau jo ten nebeįleis.“ Jūsų knyga taip pat aštriai kritikuoja katalikų dvasininkiją. Kodėl visuomenė dažnai atsiduria konfliktiškoje situacijoje su „gerąją naujieną“ skelbiančiais kunigais?
– Taip nutinka greičiausiai todėl, kad kai už pomirtinio gyvenimo pažadą bei „Dievo malones“ imami pinigai, kartu nemokant mokesčių valstybei, atsiranda erdvė piknaudžiavimui ir amatas pritraukia ne pačios šviesiausios sąžinės žmones. Bažnyčia neteko daug pajamų pandemijos periodu, dalis žmonių nustos lankytis mišiose ir atšaukus karantiną, tad šiai organizacijai Lietuvoje bus du keliai – arba sekant popiežiumi Pranciškumi eiti modernėjimo ir atvirumo taku – arba liks tradicinis „skaldyk ir valdyk“ būdas, į kurį įeina ir firminis gąsdindamas raganomis, demonų apsėstaisiais, Stambulo konvencijomis.
– Kas jeigu ne dvasininkai ir ne reklamą dideliais kiekiais parduodantys nuomonių formuotojai turėtų reikšmingai įtakoti visuomenę? Į kieno žodžius, pastebėjimus verta įsiklausyti?
– Į mokslininkų, gydytojų, visuomenininkų, daug keliavusių, pasaulio mačiusių, vertingus dalykus kuriančių žmonių balsus. Laikas kai itin vertinome krepšininkus, sunkumų kilnotojus ir pop scenos atlikėjas praėjo.
– Kokią regite artimiausią ar kiek tolimesnę visuomenės ateitį? Kas ir kaip turėtų keistis šalyje?
– Orsonas Velsas mokslinės fantastikos romane „Laiko mašina“ nutapė ateities visuomenę, kurioje žmonija susikaldžiusi į taikius, išsilavinusius Elojus ir juos medžiojančius žiaurius, agresyvius Morlokus. Mums reikia padaryti viską, kad taip nenutiktų. Robotizacija, socialiniai tinklai, nuotolinis mokymas atveria galimybes ir mums reikia jomis tinkamai pasinaudoti. Visa žmonija anksčiau ar vėliau turi tapti išsilavinusi, taiki ir draugiška. Kito kelio nėra.
Publikuota: etaplius.lt
