„Kauno Žinių” vyriausiasis redaktorius Saulius Rimkus tarsi Didysis Brolis, stebintis miestą, šalį, pasaulį. Retai pasidalinantis įžvalgomis, dar rečiau pasirodantis viešumoje. Jis nesišvaisto nuomonėmis, neįkyri pastebėjimais, nesidalina selfie‘iais, taip tik dar labiau kurstydamas smalsumą. Kai pasiūlau pasišnekėti, Jis keliskart atsisako. Nespaudžiu, tačiau užsimenu, kad ne tik man, bet ir daugeliui, visgi, būtų įdomu pagaliau išgirsti nuo ko viskas prasidėjo, ir ar nebaisu, jei viskas vieną dieną pasibaigs?
Esi pakankamai viešas asmuo, tačiau Tau pavyksta nepasiduoti apsinuoginimo manijai ir išsaugoti privatumą. Kaip vertinti fenomeną beatodairiškai dalintis asmeniška, gal net intymia informacija? Kokios gali būti šios mados pasekmės ateityje?
– Nemanau, kad atsivėrimas kitiems, ar, netgi, dalinis apsinuoginimas yra negatyvus reiškinys. Klausimas tik, kaip tai daroma, ir kokie tikslai ar motyvai skatina atsiskleisti. Kartais, sugerdami kitų mintis, gyvenimus, įvykius galime pasidaryti teisingesnes išvadas apie save pačius, ar jaustis ne tokie vieniši. Kai savo vidumi pasidalina politikas, skraidantis lėktuvais su kitų rasių žmonėmis, ar verslininkas, desperatiškai norintis dėl merkantilinių interesų įtikti kaimyninėje šalyje siautėjantiems agresyviems monstrams, mes sužinome šiek tiek daugiau nei pasakytų sausi pranešimai spaudai. Žmonės, sugebantys atsiverti tekstais apie sudėtingus išgyvenimus chemoterapijos metu, artimųjų žūtį, vidines traumas, kelia didesnę pagarbą nei besipuikuojantys restorane sušlamštais delikatesais, bet sociumui reikia ir to, ir to. Tikiu, kad po kurio laiko visa tai kiek labiau išsigrynins. Apskritai, esu nusiteikęs optimistiškai žiūrėti į ateitį. Viešumas, bet kuriuo atveju, skatina atviresnę visuomenę, kurioje gerokai mažiau pilkų zonų, tinkamų veistis itin negeriems bei nepageidaujamiems reiškiniams.
Laiškai, telegramos, telefonai, dabar – internetas atveriantis visas galimybes neribotai komunikacijai, kaip manai, ar tai suartina, ar visgi atitolina? Kaip pavyksta nepasiklysti informacijos sraute?
– Srautas išties milžiniškas, pasiklysti tenka dažnai, svarbu laiku tai pastebėti. Patarimas jauniems: nebijokite pripažinti klaidų, ir nepervertinkite autoritetų. Klysta visi, tad sveika būti nuolatinėse abejonėse. Visus atsakymus žino tik bukapročiai. Interneto gerumas ar blogumas priklauso nuo mūsų pačių noro ir gebėjimo rinkti informaciją ar bendrauti. Jei esi vienintelis mažo miestelio ar, netgi,vienkiemio keistuolis, kurio nesupranta net patys artimiausi žmonės, interneto pagalba visuomet gali surasti panašiai mąstančių, nesvarbu, ar tai bus seksualiniu fetišu, tikėjimu ateiviais, ar baltų tautiniais motyvais pridengto „Kukluksklano“ bendruomenės. Internetas tėra įrankis, o tai, kaip jis naudojamas,absoliučiai priklauso nuo tavęs paties. Dabar, kaip ir ankstesniais laikais, žmonėms gali siųsti telegramos ilgio trumpus pranešimus apie nieką, o gali rašyti kilometrų ilgumo ugningus laiškus, prisipažinimus meilėje, gyvenimo Žemėje ir būties apmąstymus. Socialiniai tinklai neabejotinai yra antras svarbus išradimas po interneto. Ateis laikas, kai kertant valstybių sienas, mums nereikės jokių dokumentų, tiesiog galėsim pasakyti savo paskyros „Facebook‘e“ adresą. Tai, kad bet kuriuo paros metu galime komunikuoti su mums svarbiais žmonėmis, yra didis dalykas. Ar tai sumažina gyvo bendravimo laiką? Kažkiek, bet nesiimčiau tvirtinti, jog tai blogis. Tokiu būdu tiesioginis betarpiškas bendravimas taip pat įgyja visai kitą vertę, suteikia daug daugiau pasitenkinimo nei senesniais laikais.
© Martyno Juro nuotr.
Prabėgo dar vieneri metai. Kokie trys dalykai, apie kuriuos paskelbėte „Kauno Žiniose“, įsiminė labiausiai, ir kodėl?
– Metai prasidėjo žudynėmis „Charlie Hebdo“ redakcijoje. Po skaudžios istorijos su danų karikatūristais ir olandų režisieriaus Theo van Gogh‘o nužudymo prancūzų žurnalistai neabejotinai žinojo apie galimas pasekmes, ir vis tiek išdrįso pasiaukoti. Vertinu tai kaip neįtikėtinos drąsos ir tikro pilietiškumo atvejį. Žodžio laisvė yra tokia vertybė, kurią atidavę prarasime viską. Po išpuolio perpublikavome pranašo Muhamedo karikatūras. Manau, kad taip turėjo pasielgti visos save gerbiančios redakcijos. Daugelis didžiųjų žiniasklaidos gigantų to nepadarė, tad šiandien srebiame viso to pasekmes.
Antras į atmintį įsirėžęs dalykas buvo pokyčiai tarptautinėje situacijoje ir šalies reakcija į juos, o kalbant konkrečiai – šauktinių klausimas. Turint pašonėje tikrą agresorių, galvoti apie gynybą būtina, tačiau Neringos Rekašiūtės foto projektas „Jie laimėjo loteriją“ iškėlė daug aštrių klausimų. Mano nuomone, tarnauti kariuomenėje turėtų savanoriai bei tie, kurie susigundo papildoma motyvacija – alga, nemokamo mokslo ar karjeros galimybėmis. Jei, visgi, valstybėje yra privalomosios karo tarnybos šauktiniai, tai turėtų būti ne loterija, o šaukiami visi, tame tarpe ir moterys. Tokiai tarnybai taip pat būtina alternatyvi nekarinė prievolė – senolių slauga, bendruomeniniai darbai ir pan. Kitu atveju, gaunamas jovalas, kai vieni įtraukiami ne savo noru, o kiti išsisuka. Ypač šioje diskusijoje piktino tie, kurie tyčiojosi iš abejojančių šauktinių nauda, nors patys dėl amžiaus, fizinės būklės ar kitų priežasčių neatitiko šaukimo kriterijų, t.y. buvo absoliučiai saugūs, galintys laidyti patyčias ir pamokslus, patys niekuo nerizikuodami. Iš kitos pusės, tai neabejotinai svarbi diskusija, kurios metu slogios mintys, kaip pats elgtumeisi karo, ar okupacijos atveju, turėjo aplankyti kiekvieną.
Trečiu svarbiu įvykiu įvardinčiau pirmą kartą šalyje vykusius tiesioginius mero rinkimus. Nors rinkimų kampanija buvo itin nešvari, pozityvių pokyčių sulaukė tiek Kaunas, tiek sostinė, tiek daugelis kitų miestų. Bet kuriam miestui, rajonui ar šaliai daugiau kaip dvi kadencijas vadovaujantis asmuo tampa vėžine ląstele, traukiančia link kapo duobės visą organizmą. Šiai taisyklei nėra jokių išimčių.
© Martyno Juro nuotr.
Jeigu būtum šalies prezidentas vienai dienai, kaip atrodytų Tavo dienotvarkė?
– Istatymiškai inicijuočiau du draudimus ir du leidimus. Tai būtų azartinių lošimų, lažybų punktų bei loterijų draudimas, greitųjų paskolų ribos – ne daugiau kaip 14 proc. metinių palūkanų, tuomet – nemokama internetinė prieiga kiekvienam Lietuvos namų ūkiui, ir oficialus sąrašas visuomenei kenksmingų įmonių (tabako, alkoholio, greito maisto, saldintų gėrimų, lubas ant savo klientų verčiančių kompanijų). Šiame sąraše esančių įmonių atžvilgiu būtų duotas oficialus leidimas vykdyti antireklamą, kurią laisvai užsakyti galėtų tiek konkurentai, tiek visuomeninės organizacijos ar pavieniai piliečiai. Žinoma, antireklama negalėtų būti melaginga. Be kita ko, paskutinėmis darbo valandomis išskirtiniu dekretu skirčiau nedelstiną ir neatšaukiamą mirties bausmę vienai pramoginių pokalbių laidų vedėjai. Tai gal ir ne visai teisingas ar apgalvotas sprendimas, bet, manau, visuomenė kitą rytą tai kaip nors išsiaiškintų.
Skaitant vieną iš interviu, įsiminė Tavo žodžiai, apie šiandienines aktualijas, ir, kad mes pramogaujame su garsiai pašonėje tiksinčia bomba. Kas Tave motyvuoja šiais nerimastingais laikais?
– Šiokios tokios istorijos žinios. Jei kas nors pateiktų pasirinkimą, į kokius metus norėčiau nukeliauti laiko mašina, nedvejodamas pasiųsčiau tokį toli, toli. Taip gerai, kaip dabar, nėra gyvenus jokia lietuvių karta. Yra problemų, neteisybės, sunkumų, bet lyginant su tuo, ką teko patirti mūsų protėviams, tai absoliutūs niekai. Žinoma, tai nereiškia, kad nebus rimtų problemų ateityje, ar kad tam tikri įvykiai negali sudaužyti mūsų gyvenimų į šipulius. Bet tai, kad mums liks geri atsiminimai apie šį laikotarpį, yra nepaprastai daug.
Ar esi feministas? Ką Tau reiškia šitą sąvoka? Ir ar Lietuvos moterys, kaip mano daugelis vyrų:turi viską, ir ko joms dar reikia?
– Pradėkim nuo to, kad visko neturi niekas, ir niekad neturės. Nei vyrai, nei moterys. Bet tai nereiškia, kad neturi būti naikinama įsišaknijusi diskriminacija ar išgujami gajūs stereotipai, žeidžiantys bet kurią lytį. Tokie klausimai, kaip požiūris į darbuotoją, bendravimo etiketas, lygiateisės santuokos, vaikų globos klausimai dar ilgai turi būti lukštenami ir šlifuojami visuomenės viduje, kol pasieks adekvatų, vakarietišką lygį. Paskutiniu metu daug kalbama apie smurtą šeimose, smurtą pieš moteris, vaikus. Tai yra labai pozityvu. Kita vertus, neseniai viename iš pokalbių su artimaisiais pastebėjome, kad nei vienas mano kartos giminės vyras jaunystėje nėra išvengęs smurto su sunkiomis fizinėmis traumomis iš visiškai nepažįstamų agresyvių vyresniųjų pusės. Tai taip pat labai slogi situacija. Apie tai irgi reikia kalbėti. Esu ir feministas, ir maskulinistas vienu metu. Mano pažiūras galima būtų įvardinti tiesiog kaip humanistines.
© Martyno Juro nuotr.
Nemažai šviesių žmonių, jei neemigruoja, tai bent jau persikrausto į sostinę, tačiau Tu lieki ištikimas Kaunui. Kuo ypatingas šis miestas?
– Lai skaitytojai nesupyks, bet čia pacituosiu patį save: „Kiti miestai man visuomet atrodė šalti, painūs, klaidinantys savaisiais labirintais, dangstantys tikrąjį veidą, tuo tarpu, Kaunas buvo sąlyginai aiškus, suprantamas. Visais laikais turėjęs tvirtą, neperlaužiamą stuburą, miestas neatleido veidmainystės, puikybės, pagyrūniškumo. Tą išvysti ne iš karto, turi būti kantrus, nuoseklus stebėtojas, kol uždanga ima slysti, ir tavo akyse atsiveria tikrasis miesto paveikslas. Kad ir kaip būtų keista, žmonės čia mažiau žiūri į tavo statusą, finansines pajamas nei Vilniuje ar kokiame kitame Lietuvos didmiestyje. Kaune dėmesys kreipiamas į asmenybę, gebėjimą bendrauti, artikuliuoti mintis. Čia ne taip dažnai išgirsi sostinėje įprastų frazių: „teisingas laiko leidimas”, „teisingas bendravimas”, „teisingi žmonės, draugai, restoranai, aprangos kodas, šunų kirpyklos”. Šiknon tuos pasikėlusius Vilnijos krašto masturbatorius, rėkiančius, kad Kaunas – fekalinės kultūros miestas, kur Nemunas taip nešvankiai bučiuoja Nerį. Neteisūs jie nė per nago juodymą. Miestas turi ir žino savo vertę, nepaisant to, kad kartais jam trūksta švaros, kosmetikos, ir protu bei sąžine pasižyminčios vadovybės.“
– Kodėl panorai parašyti romaną? „Kartais man norisi, kad popiežiaus vieta užimtų nėščia homoseksuali juodaodė moteris.“ – šis sakinys, ištrauktas iš „Gomora.LT”, savyje gniaužia beveik visas opiausias šių dienų problemas. Kas Tavo manymų pasikeistų, jei noras taptų tikrove?
– Nepatikėsi, bet šis sakinys absoliučiai autentiškas, ištartas atvirame pokalbyje vieno katalikų kunigo. Ir, kad ir kaip tai skambėtų paradoksaliai, jis visiškai teisingas, netgi religiniame kontekste, nes dangus skirtas silpniems ir mažutėliams. Bent jau krikščionių supratimu. Tiesą sakant, norėjau tiesiog parašyti pramogai skirtą kūrinį apie ne savo vietoje atsidūrusį žmogų, kuris visiškai netinkamas kunigo pašaukimui. Bet kuo toliau gilinausi į medžiagą, tuo labiau supratau, kad toje sistemoje praktiškai nėra žmonių, atitinkančių savo pačių iškeltus aukštus standartus. Vėlesnis įvykių stebėjimas ir analizė daugybę kartų tai patvirtino. Jei knygą rašyčiau šiandien, pasakojimas būtų gerokai niūresnis, žymiai mažiau nuotaikingas ar šmaikštus. Apskritai turime būti atsargūs su žmonėmis, kurie žino atsakymus. Taip pat reiktų atsargiai žiūrėti į tuos, kurie gviešiasi mūsų pinigų. Bažnyčia šiuo atveju labai iliustratyvus tokio maginio „du viename“ pavyzdys. Kaip ir ekstrasensai, hileriai, ar astrologai. Netikėkite visais kurie sako: „tu man sumokėk, o aš, aukštesnės būtybės apdovanotas išskirtinėmis galiomis, šiek tiek pamasažuosiu tavo kundalinį, ir visos čakros atsivers ryškiausiomis žvaigždėmis“.
© Martyno Juro nuotr.
Ne kartą pokalbiuose paminėjai Jaroslavo Melniko kūrinį „Maša, arba postfašizmas“, kuo Tave paveikė ši knyga?
– Kalbėdamas apie šią knygą, visada pabrėžiu, jog tai geriausia, ką esu skaitęs parašyto lietuvių kalba. Tai žiaurus, prikaustantis pasakojimas apie tai, kaip vienos būtybės augina kitas būtybes savo maistui ir poreikiams tenkinti. Knyga tiesiog mane sukrėtė. Nors viskas pateikta pasitelkus šokiruojantį auginamų mėsai žmonių pavyzdį, nesunkiai galima išvesti analogijas. Jaroslavas Melnikas manęs tikrai neįgaliojo, bet, visgi, tam tikra prasme, jaučiuosi šios knygos ambasadoriumi. Esu dovanojęs, paskolinęs, reklamavęs ją daugybei žmonių. Netgi žinau, kad viena gera siela, po mano rekomendacijos, yra įbrukusi „Mašą“ perskaityti labai rimtiems kino pramonės žmonėms. Jei kada nors, kokiu stebuklingu būdu, pavyktų tai perkelti į kino ekranus, būčiau devintame danguje. Pasakojimas išties labai jaudinantis, vaizdingas ir kinomatografiškas.
Kas Tau yra laimė?
– Laimė yra labai reliatyvi sąvoka. Kartais, tai tiesiog skausmo nebuvimas, kartais, tai buvimas su kažkuo artimu, kartais, užsibrėžtų tikslų pasiekimas, kitų asmenų ar visos žmonijos laimėjimai. Sunku būti laimingu, kai aplinkui tiek daug kančios. Nuolat kančią patiria tiek žmonės, tiek gyvūnai, tiek ištisos eko sistemos. Būdamas laimingu, tarsi atsiriboji nuo viso to, laikinai užsimiršti. Tai naudinga, bet nuolat būti laimingi gali tik visiški idiotai bei tie, kurie su viskuo susitaikę ir nemato reikalo ar prasmės jokiems pokyčiams. Prasmę kažką keisti į gerą, pagal kiekvieno galimybes, matau nuolat. Tik, gal, kaip ir dauguma, dedu gerokai per mažai pastangų, pašalinti tai, kas kitiems trukdo gyventi ar daro žalą, skaudina.
Laimė yra matyti augančią dukrą, po begalinės darbų savaitės nueiti į pasimatymą su žmona, atvirai pasišnekėti su protingu žmogumi prie arbatos puodelio, ką nors iš bičiulių priglausti nakvynei, ar išeiti pasivaikščioti į gretimais esantį mišką. Taip pat nepervertinama laimė tai, kad mūsų šalyje dar nėra karo, epideminių ligų protrūkių, žemės drebėjimų, nedaug išties badaujančių žmonių ar kraupių nusikaltimų. Bet, kitur, visa tai – kasdienybė. Turi būti labai naivus, jei manai, kad visa tai niekaip su tavimi nesusiję, ir beširdis, kad neįdėtum nors šiek tiek pastangų pakeisti tai, kas akivaizdžiai neteisinga.
© Martyno Juro nuotr.
Ar bijai mirties?
– Nebijau, bet apie mirtį galvoju itin dažnai. Labai keista, kaip žmonės taip mažai kvaršina galvą tokiu rimtu klausimu. Filosofija, religija, literatūra, kinas pateikia tam tikrus samprotavimus apie mirtį bei Dievo buvimo galimybę, tačiau jie nėra išsamūs ar baigtiniai. Nesu religingas žmogus, bet man patogiau gyventi taip, tarsi Dievas egzistuotų. Tame yra šiek tiek daugiau prasmės. Apskritai, manau, kad,vienaip ar kitaip, mes visi esame neatskiriami vieno Vienio atomai. Ir, greičiausiai, pasaulis, kuriame gyvename, o taip pat mus supantieji geri ir blogi žmonės, egzistuoja tik kažkieno turiningoje vaizduotėje ar sapne. Tačiau tai neatleidžia mūsų nuo atsakomybės.
Publikuota: KaunoZinios.lt
