KaunoŽinios.lt vyriausiasis redaktorius Saulius Rimkus turi tvirtą nuomonę ir nebijo jos išsakyti, nors kartais tai nuskamba įžūliai, ar galbūt šiek tiek piktai, tačiau žurnalisto komentarai visuomet pataiko tiesiai į dešimtuką. Šio interviu metu klausiau Sauliaus kaip gimė idėja parašyti romaną „Gomora.lt” ir kaip jis vertina šiuolaikinius rašytojus.

– Kaip kilo idėja rašyti kunigo dienoraščius, o po to juos paviešinti?

– Jaunystėje rašinėjau šiokius tokius eilėraščius, keletą apsakymų, tad rašymas kėlė susidomėjimą ir norą išbandyti jėgas rimtesniame žanre. Kai visko, tiek smagių nuotykių, tiek nelaimingų, nepatogių meilės istorijų, nusivylimų ar bičiuliškų draugystės patirčių bei minčių apie gyvenimą prisikaupė toks kiekis, kad tapo sunku visa tai viduje išlaikyti, nusprendžiau išguldyti tai tekste, rašant tema, kuria domėjausi ir gal būt žinojau geriau už kitus. Tuo metu nemažai teko susidurti su bažnyčios tarnais, šnekėtis apie dramas, vidinius skaudulius, dvejones kurias jiems teko patirti, tad romanas Gomora.lt gimė gana natūraliai.

– Kaip sekėsi rašyti?

– Rašyti sekėsi visai nebloga. Tiesiog paėmiau savo bei trijų geriausių bičiulių (tarp kurių buvo ir kunigas) istorijas ir jas visiškai sumaišiau, tada ėmiau pasakoti istoriją, save patį nužudydamas pačioje pasakojimo pradžioje, o vieną iš draugų (kunigą, pagrindinį romano personažą) pastūmėjau ieškoti žudiko. Tik jis nelabai jo ieškojo, o tiesiog ištrūkęs iš ankšto, tvankaus kaimo pasinėrė į miesto siūlomus nuotykius ir malonumus. Knygoje nėra konkrečių žmonių kopijų, o prototipų istorijos sumaišytos ir perslapstytos naratyve. Buvo įdomu pabandyti parašyti apie žmogų pasirinkusį visiškai jam netinkamą kelią, žmogų nusivylusį tiek savimi tiek kitais, tą kuris klumpa kiekvienam žingsnyje, bet sukelia skaitytojui daugiau simpatiją nei pasmerkimą. Gerą trečdalį romano parašiau mobiliuoju telefonu, buvo smagu rašyti važiuojant naktiniais troleibusais, ar vaikštant parke prie upės.

– Į kokią auditoriją orientavotės?

– Tiesą sakant į jokią. Tiesiog norėjau parašyti knygą, kurią pačiam būtų įdomu perskaityti. Prisimenu kartą buvau vienos literatūrinės premijos teikimo ceremonijoje ir Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas išdidžiai pareiškė, kad tik Vilniuje rašo knygas su keiksmažodžiais ir N-18 scenomis, o štai mūsų mieste niekas tokiais niekais neužsiminėja. Mano knyga jau buvo beveik parašyta. Sėdėjau ir tyliai šypsojausi iki abiejų ausų. Prieš pradedant knygą žinojau, kad joje bus nemažai necenzūrinių žodžių ar keiksmažodžių, bet man buvo svarbu, kad jie visi be išimties būtų lietuviški. Tad susidariau nedidelį lietuviškų keiksmažodžių žodynėlį, kuriame surašiau visus man žinomus keiksmus, kuo piktesnius ir aštresnius. Čia šiek tiek padėjo Rytis Zemkauskas su savo serialo „Sopranai. Mafijos kronikos“ vertimu. Kažką teko ir pačiam sugalvoti. Knygą rašiau du metus ir tai buvo puikūs, pilni džiaugsmo ir jaudulio metai. Nesistengiau niekam patikti, tiesiog buvo įdomu rašyti lengvą pramoginį „bulvarinį“ skaitalą, kurį pats vartyčiau nenuobodžiaudamas su įdomumu. Gal būt jei rašyti būtų buvę sunkiau knyga būtų gavusis vertingesnė. Bet kuriuo atveju tai tikrai tas dalykas, dėl kurio tikrai nesigailiu. Nuo to laiko kai 2009-jų gruodį pabaigiau romaną nesu parašęs nei eilutės. Viskas kuriam laikui išsisakyta.

– “Jei Kristus ateitų antrą kartą, jis išspardytų užpakalius Vatikano šulams“ ką turėjote omenyje tai sakydamas? Ką darytumėt kitaip, jei galėtumėte romaną rašyti iš naujo?

– Kuo labiau gilinausi į religijos bei bažnyčios reikalus, tuo jie man labiau nepatiko. Labai daug dviveidiškumo, apgaulės, netiesos, ar atviro manipuliavimo. Net keista, kad galima dangstantis absoliučiai tyrais dalykais taip šventvagiškai naudotis tikinčiųjų pasitikėjimu bei pažeidžiamumu siekiant galios, įtakos ar asmeninės naudos. Ko gero jei knygą rašyčiau šiandien ji būtų gerokai niūresnė, su daug tamsesniais atspalviais, joje nebūtų tiek humoro ir požiūrio į gyvenimą lengvumo. Gal ir gerai, jog ji pasirodė savo laiku, o ne dabar.

–  Kodėl pasukote žurnalistikos, o ne rašytojo keliu? Kas yra sunkiausia dirbant žurnalisto darbą?

– Greičiausiai turiu pomėgį ar poreikį pasakoti istorijas, o būnat žurnalistu tai galima geriausiai įgyvendinti. Darbą kurį mėgsti dirbti, darbą su kuriuo keliesi ir užmiegi nėra sunku dirbti. Žinoma, pasitaiko klaidų, išbandymų, ar netgi pakankamai šėtoniškų pagundų, bet tai kasdienybė visų kurie kažką realiai daro. Visų, kurie ryžtingai ir atkakliai veikia užuot bambėję ar keikę valstybę, kurioje pasisekė gimti. Tai jaudinantis ir nesibaigiantis nuotykis ir, bent man, geriausia iš viso to, ką tik galėčiau veikti.

– Kaip manote, ko trūksta šiuolaikiniams rašytojams? (Drąsos? Atspirties taško?)

– Kalbant apie naujausią rašytojų kartą, tai jiems greičiausiai trūksta didelių sukrėtimų, skausmo, siaubo nuo kurio tiesiog negali niekur pasislėpti, pačio gyvenimo pojūčio. To, ką perleidus per savo jautrų vidų galėtum iššauti į knygos lapus. Viskas per ne lyg ramu ir saugu, aišku. Bet tai, kas blogai rašytojams – gerai paprastiems žmonėms. Žmonija, gal tiksliau mūsų regionas, niekada negyveno taip ramiai, patogiai, pasiturinčiai kaip dabar. Net jei kartkartėmis suputo kokie pavieniai teroristų išpuolių atgarsiai, ar nerimas dėl galimos kaimyninės valstybės agresijos, vis tik reiktų įvertinti laiką, kurio nei viena iš buvusių mūsų protėvių kartų neturėjo. Tad gal geriau  nepriteklių kenčia literatūra, nei gyvenimas.

– Kokį patarimą duotumėt jauniesiems Kauno rašytojams?

– Jokio. Jei jau subrendote būti savarankišku rašytoju, jums nereikia niekieno patarimo. Tiesiog turite nueiti savo kelią iki galo, ir jei kažkas nepasisekė ramia širdimi prisiimti visą atsakomybę, o po to bandyti iš naujo. Dar ir dar kartą. Tik tiek.

Kalbino Greta Jankauskaitė

Publikuota kaunaskitaip.lt